Knyga – žmogaus vedlė, kuria reikia remtis, bet ne gyventi. Nesvarbu, ar ji priklauso
klasikai, ar populiariajai literatūrai, ar yra mūsų religijos pagrindas. Klasika ir Biblija, tik
teisingai interpretuojamos, gali padėti atrasti tikrąsias gyvenimo tiesas. Populiariojoje
literatūroje tos gyvenimo tiesos perteikiamos taip, kad būtų lengva suvokti be jokio išankstinio
pasiruošimo ir pastangų. Kokiu keliu nori tobulėti, priklauso nuo paties žmogaus. Kaip sakė
Polis Sartras, kiekvienas yra laisvas rinktis. Suprantama, kad daugiau skaitydami, daugiau
sužinome. Tačiau knygos neturi užgožti tikro gyvenimo, tikrų patyrimų, atradimų pojūčių.
Interpretuodami klasikos kūrinį, atskleidžiame autoriaus požiūrį įvairiais gyvenimo
klausimais ir tą patirtį pritaikome savo aplinkoj. Pavyzdžiui, Jono Biliūno kūrinyje ,,Pūga
kalnuose“ jaunas keleivis skuba į miestelį per kalnus ir , prasidėjus pūgai, eina toliau
griuvinėdamas, kol galiausiai atsitrenkęs į didelį medį sustoja – nuleidžia rankas. Žmonės
siekia tikslo nepaisydami nepalankių aplinkybių, bet susidūrimas su didesne kliūtimi gali juos
sugniuždyti. Galėtume pamąstyti, kad stotelė pusiaukelėje gali būti pražūtinga, ir joje
nesustoti, o žūtbūt siekti to kelio pabaigos. Kitame to paties autoriaus kūrinyje ,, Laimės
žiburys“ senelis pasako, kad ir tie žmonės, kurie užkopę į kalną palies žiburį, pavirs
akmenimis. Pasiekę tikslą, mes tarsi sustabarėjame, nebežinome, kaip tobulėti toliau. Tai ir yra
suakmenėjimas. Gyvenime visada svarbu ko nors siekti, net nepasiekiamų tikslų.
Taigi laiko
patikrinta klasika yra ir ateityje išliks mūsų mokytoja.
Mums kelią rodo ir populiarioji literatūra, ir, žinoma, didžiausia mūsų, krikščionių,
mokytoja – Biblija. Įžvalgiai ir teisingai interpretuojami Šventojo Rašto tekstai gali daug
pasakyti. Prisiminkime pasakojimą apie Dovydą, nugalėjusį milžiną Galijotą. Nors įveikti
fiziškai milžiną buvo neįmanoma, Dovydą išgelbėjo tikėjimas, kad Dievas jam padės.
Tikėjimas sėkme (nebūtinai aukštesne jėga) žmogui reikalingas. Kaip padėti sau, įveikti kliūtis,
rašo ir populiariosios literatūros atstovas Joseph Murphy knygoje ,,Jūsų pasąmonės galia“. Joje
tiesmukai teigia, kad pagerinti savo būtį galima naudojantis pasąmone. Ši knyga visapusiškai
naudinga, pritaikoma gyvenime. Bet yra manančių, kad populiarioji literatūra skurdina
žmogaus dvasią. Nemanau. Galbūt ji nereikalauja iš skaitytojo didesnės įžvalgos, potekstės
suvokimo, tačiau ir tokios knygos jam daugiau duoda nei atima. Juk jose dažnas ieško to, ko
pats nesugeba įžvelgti klasikoje arba Biblijoje. Anot J.V.Gėtės, kiekvienas girdi tai, ką
supranta. Taigi suvokia tiek, kiek leidžia jo patirtis. Manau, žmogus visada skaitys knygas,
įvairias, ir jose ieškos atsakymų į savo klausimus.Ne veltui šiandien taip populiarios knygų
mugės, kuriose gausu pačių skirtingiausių knygų.
Tačiau negalima pamiršti, kad knyga iš esmės – iliuzijų pasaulis, kuris negali atstoti
tikrojo gyvenimo. Kartais skaitome, kad pabėgtume nuo realybės, pailsėtume, kartais kad
pasimokytume. Bet ypač svarbu mokytis iš savo patirties, išgyvenant siužeto veikėjų jausmus,
neapleisti savų. Liudas Vasaris, Vinco Mykolaičio – Putino psichologinio romano ,,Altorįų
šešėly“ pagrindinis veikėjas- mesdavo knygas į šalį ir eidavo pasivaikščioti į sodą. Jokia
literatūra negali atstoti, pavyzdžiui, kad ir natūralaus ryšio su gamta. Skaitydami A.Baranausko
,,Anykščių šilelį“, mes gėrimės jo vaizdais, tačiau visai kas kita pačiam išgirsti šakelės
trakštelėjimą, užuosti kūrinyje aprašytą skruzdėlyno kvapą… Beje, kai kuriems žmonėms
gamta yra pati tikriausia gyvenimo knyga visomis prasmėmis. Todėl svarbu suvokti, kad bet
kokia literatūra gali būti tik svarbi patarėja mūsų kelyje.
Knygos moko žmogų pažinti pasaulį ir save, mąstyti, lavina vaizduotę, patenkina pačius
įvairiausius poreikius, todėl akivaizdu, kad pasaulis be knygų – pasaulis be ateities. Tačiau jos
yra naudingos tol, kol netampa visu mūsų gyvenimu. Vedlys yra tam, kad nurodytų kryptį,
kuria eiti, o ne tam, kad eitų už mus. Ir nesvarbu, kokia lazda – ąžuoline ar plastmasine (
klasikine ar populiariąja literatūra) – remsiesi, svarbu, kad laikytų. Taigi žmogus laisvas pats
kurti ir džiaugtis savo gyvenimu, o knyga buvo ir liks išminties, dvasingumo šaltinis,iš kurio
visada galime atsigerti.
