Padėkite praleistus skyrybos ženklus.
Žuvis keletą kartų šoktelėja nuo žemės ir nurimsta. Skubiai ją nutvėręs noriu ištraukti iš jos gerklės kabliuką kuris kiaurai išlindo pro apatinę žuvies lūpą ir sunkiai duodasi išimamas. Kai ištraukiu kabliuką ant žuvies išplėštos lūpos ištrykšta mažytis lašelis kraujo. Aš nustembu. Kraujas?.. O aš iki šiol maniau kad žuvis kraujo neturi. Juk daug kartų mačiau žuvį dorojant bet niekad rodos nepastebėjau kraujo. Kraujas?.. Iš kur tas kraujas?.. Staiga juste pajuntu šiurpią tiesą kur kraujas ten ir skausmas. Aš tai žinau. Aš pats tai esu jau patyręs. Vadinasi mano rankoje suspaustai žuviai skauda. Ji turbūt ir kenčia labai jos maža burnelė sunkiai žiopčioja o žvilgantis kūnas vos juntamai dreba. Tasai drebulys stiprėdamas nubėga per mano ranką į mano širdį ir netikėtas nustebimas pavirsta išgąsčiu žuvis miršta!.. Tai aš ją žudau spausdamas savo rankoje ir pats visas drebėdamas…
Tuo akimirksniu kai aš atgniaužiu pirštus ir jau noriu paleisti troškinamą pamatau jos akis, dvi mažas mirštančios žuvies akis. Galbūt man taip tik atrodo bet tos akys lyg sujuda ir palengva apsitraukia pilka plėnele tarytum nenorėdamos prieš mirtį matyti savo žudiko…
Antanas BILIŪNAS. Rinktinė. Vilnius: Vaga, 1974, p. 237-238.
