Nurodyti sakinių rūšį , paaiškinti pažymėtų sakinių skyrybą. (10 klasei)

Kiemo vidury,pamenu, kėlė į dangų džiūstančias šakas ąžuolas.
Matyt,Skirmantas,beeidamas naujoko link, dar nebuvo sumąstęs,ką tokio iškrėsti.
Matui buvo gerai,jis turėjo brolį dvyliktoką, kurio prisibijojo net patys aršiausi klasės mušeikos.
Dar toliau palėkę, žiūri – prie ežero prigulęs vyras.
Sniegas pustė pro kampus,blaškėsi po daržinę, o Dauba – apipustytas,su ašarom, sustingusiom
akyse,- klūpojo šalinėje.
J.Aistis yra vienas iš tų lyrikų,kuriam suprasti nereikia komentarų: jis prabyla į skaitytoją be
užtvarų ir be mįslių.
Ypač sunkiai išsiskyrimą su tėvų žeme išgyvena lietuviai:jie ligi senatvės dainuoja savo kaimo
dainas,ilgiausiai sapnuoja tėviškės laukus,metų metus nešasi savyje išrauto medžio savijautą.
Psichologinis eilėraščio branduolys,skleidžiąs iš savęs kontrastingas nuotaikas ir dramatišką
įtampą,- tai šeimos jausmas.
Ir tenai,kai po visų klajonių/Žemėn atsidurs mana galva,/ Nerašykit mano vardo,žmonės,/Parašykit,
žmonės, Lietuva.
Miegojo ir žmonės, ir gamta, tik vienas vienužis mėnuo, liūdnas ir susimąstęs, budėjo ties ta
nelaiminga šalimi, kur taip daug meldžiamasi ir taip daug ašarų liejama.
Eidama tamsiu mišku, Veronika išgąsdino kažin kokį žvėrelį, kuris, pamatęs žmogų, drioktelėjo į
šalį , sučežėjo lapuose, ir tiek mergina jį tematė.
Atsimenu su niekuo nesulyginamą šviežios duonos kvapą, užplūdusį gryčią,atsimenu paskrudusį
pagranduką, kuris visada iškepdavo pirmas ir visada atitekdavo vaikams.
Vienuoliui, patyrusiam psichologui, geram pedagogui ir pačiam panašių istorijų mėgėjui, pasirodė,
jog ta romantiška istorija, neseniai papasakota kaimiečio, gali būti ir man įdomi.
Nė galo jos kalbos nebegirdėjo:taip jai pagailo to piemenėlio,verkiančio iš skausmo ir drebančio iš
išgąsčio.
Tiktai Vilnių mūsų protėviai galėjo pasirinkti vieta sostinei – gražesnės vietos niekur nerasi.
Bet neilgai džiaugėsi Žarckus, sutvarkęs savo šeimą ir apsirūpinęs senatvei: netrukus mirė jo
žmona, o ir pats pradėjo negaluoti ir sirginėti.