Nuo skaitytojų nuslėptos aistros, arba tikrieji „Priešaušrio vieškeliai”

Gal vienas kitas tokiu vertinimu ir abejotų, tačiau oficialiai Bronius Radzevičius yra lietuvių literatūros klasikas – mokyklinių vadovėlių ir egzaminų objektas, monografiškai aptariamas literatūros istorijos personažas. Kaip, kieno dėka suvokiame jį ir jo kūrybą?

Savaime suprantama, jog mūsų supratimą formavo ne tik veikalai ir žinios apie asmenį, bet ir kitų rašytojų mintys bei literatūros kritikų tekstai. Nors pasitikėti pastaraisiais šaltiniais visuomet tenka su išlygomis, Radzevičiaus atveju deformacijos ypač akivaizdžios, nes svarbūs iškraipymai ar spragos romano tekste nemaža dalimi nulėmė literatūrologinių vertinimų pobūdį. Ilgą laiką kalbant apie Radzevičių buvo beveik nekreipiama dėmesio į vieną pačių didžiausių jo kūrybos interpretavimo problemų – romano „Priešaušrio vieškeliai“ antrosios dalies autentiškumą.

Formalūs dalykai tarsi visada buvo žinomi – pats autorius šios romano dalies leidimui paruošti nespėjo, tad redakcinio darbo ėmėsi rašytojas Juozas Aputis. Tačiau redaktoriaus vaidmuo niekada nebuvo išsamiai aptartas ir įvertintas. Tiesa, išleisto romano „Pratarmėje“ aptakiai užsimenama, jog „Atsargiai trumpinti teko šio leidinio redaktoriams ir komisijai, kuri viliasi skaitytojui pateikianti romaną (tegu autoriaus ir nebaigtą galutinai tvarkyti), liudijantį šviesų Broniaus Radzevičiaus talentą“(1). Ar redakcinei komisijai pavyko išlikti tokiai „atsargiai“, kokia ji sakėsi esanti? Šį klausimą komentatoriai aplenkdavo arba neteikdavo jam didesnės reikšmės…

Plačiau:

Nuo skaitytojų nuslėptos aistros, arba tikrieji „Priešaušrio vieškeliai”