Kas moka skinti takus, tą ir skiedrynas puošia Faustas Kirša
Tampam nebejautrūs sociologinių tyrimų rezultatams, kas kiek laiko pagąsdinantiems, kad
Lietuvoje vėl padaugėjo pesimistų, negatyviai šalies perspektyvas vertinančių, siekiančių emigruoti
žmonių procentas. Ir štai kodėl. Regis, šie augantys nusivylėlių nuošimčiai mūsų šalyje nebėra
tiesiogiai susiję ne tik su užsienio ar vidaus politikos situacija, bet netgi – rizikuoju spėti – ir su
ekonomine padėtimi. Prieš kurį laiką dviejų ekonominių krizių 9 komercinių bankų 1995- aisiais ir
biudžeto 1999 – aisiais) sukelta psichologinė tautos trauma transformavosi į specifinį lietuvio
nevisavertiškumo mitą, ypatingą saviniekos ir apatijos kultūrą, kuri dabar laužo realybės vaizdą per
savaip pakreiptas prizmes.
Nuolatinis kalbėjimas apie įvairias nesėkmes, stagnaciją ir merdėjimą kone visose srityse, nuolat
reiškiama panieka netikusiam lietuviškam charakteriui, kultūriniam atsilikimui, kartojimas, kad
mums visai blogai, bet bus dar blogiau, įkyrus neurotinis pavydas estams – tai jau ne tik realių
problemų padarinys. Tai ir negatyvios kultūrinės mitologijos poveikis, kuriam didžiulė mūsų
visuomenės dalis yra tiesiog neatspari.
Išprusęs kultūros žmogus panašių mitų sukeltas psichozes turėtų savyje atpažinti, o atpažinęs
suvaldyti, nes kas, jei ne jis, turėtų suvokti, kad demokratinės visuomenės būtis – labai daugialypė.
Tokio masto apibendrinimai kaip „tauta merdi‘ tiko stalinizmo metais į vieną masę supresuotoje
visuomenėje, betgi šiandien ta masė susiskaidžiusi į skirtingiausias grupes. Kad bedarbystė siekia
12 procentų, didelė problema, bet tai reiškia, kad kiti 88 procentai turi aktyviau išeičių ieškoti, o ne
desperatiškai galvoti, jog Lietuva – planetos skylė ar prakiuręs lopas, kaip rašo Juozas Erlickas.
Arba, kaip siūlo Gintaras Beresnevičius, pradėti gatvėse statyti barikadas.
Gynybinių barikadų šiandien turbūt reikėtų, tik ne gatvėse, o protuose, kuriuos pernelyg lengvai
išsprogdina mitų ir stereotipų kartečė1 . Baigiantis 2000-iesiems literatūros bendrijoje saviniekos
kartečės pažerta apsčiai, ypač besvarstant praėjusio dešimtmečio nesėkmes ir (dažniausiai
neprisimintas) sėkmes. Štai LRT laida „Kultūros spąstai“ mėgino aiškintis, kaip atrodys pačios XX
a. pabaigos gyvenimas, jei į jį bus atsigręžta po šimto metų. Ryškių muzikos įvykių – per akis,
netelpa į reportažą, iš gerų teatro vaidinimų irgi galima pasirinkti, Čiurlionio darbai – d‘ Orsay
muziejuje, o literatūroje, pasirodo, pernai gausiai plūdę tik Jeremijo raudos ir aidėję Jobo skundai.
Ne dėl ko kito, dėl krizės. Tuo žiūrovą savo reportaže įtikinėja jaunas, jau literatūrinės sėkmės
sulaukęs rašytojas Marius Ivaškevičius, kalbinantis prestižinio Vilniaus knygyno „Akademinė
knyga“ direktorių. Knygynas šiemet pagarsėjo ne tik tuo, kad buvo išplėstas ir sumodernintas, bet ir
tuo, kad visą lietuvių literatūrą sugrūdo į patį tamsiausią rūsio kampą už laiptų, į sunkiausiai
pastebimas lentynas. Direktorius aiškina, kad taip nutiko dėl mažos mūsų literatūros paklausos. Ir
dar priduria, kad kai kurias knygas jis kartais iškelia į pirmojo aukšto lentynas kaip išimtis. Iš
patriotizmo. Šiuolaikinė vadyba? Ar tikrai? Ar man, pirkėjui, tikrai būtina jausti nevisavertiškumą
kiekvieną kartą, kai sutaupęs 15 litų dairysiuos už rūsio laiptų, pavyzdžiui, Šavelio apysakų ar
Vaičiūnaitės lyrikos? Paprastas išdidumas kaskart kuždės tiesiog eiti į kitą knygyną, gal ne tokio
modernaus interjero, bet taikantį į modernesnę taisyklę: pelną atneša pagarba kiekvienam pikėjui.
Tik primityviausios stadijos verslas apsieina be šitokio etiketo, be žmogaus savigarbos palaikymo.
Tačiau M.Ivaškevičius stereotipinio knygyno direktoriaus mąstymo problemą paverčia visos
lietuvių literatūros problema. Jaunas rašytojas klausia jo kaip eksperto; ar rinka ką nors pajus, jei
lietuviški kūriniai išnyks? Atsakymas aiškus iš anksto. Iškreiptas problemų atspindys lietuvio
saviniekos prizmėje pateikiamas kaip baisi pranašystė. Leidžiama suprasti, kad dėl to nugrūdimo į
rūsį ir krizės kalta valstybė, sumažinusi paramą leidybai, o ji greit praturtės… Taigi M.Ivaškevičius
