Klaipėdos svarbą Europoje lėmė geografinė padėtis ir nuo seno susipynę Prūsijos ir kitų Baltijos jūros kraštų keliai. Be to, miestą kirto Berlyno–Sankt Peterburgo pašto traktas, kuris egzistavo iki 1833 m., tad žymūs svečiai uostamiestyje lankėsi nuolat. 1712 m. į Mėmelį atvykusi lietuviškų šaknų turinti Rusijos imperatorienė Jekaterina I (Екатери́на I, 1684–1727) apsistojo užmiesčio viešbutyje „Hodel de Russie“, Liepojos g. 20 (dab. H. Manto g.), bet dėl naktinio triukšmo ir į kambarį besiskverbiančių tabako dūmų negalėjusi užmigti, todėl kitą dieną pasiskundus miesto valdžiai karčemininkas atsidūręs už grotų[1]. Įdomu tai, kad vėliau tame pačiame viešbutyje nakvojęs imperatorius Petras I (Пётр I, 1672–1725) nelaimėlį išvadavo. 1773 m. per Mėmelį iš Paryžiaus į Rusijos sostinę keliavo prancūzų švietėjas, enciklopedistas Denis Didro (Denis Diderot, 1713–1784), tačiau jo viešnagė nėra detalizuota. Kalbant apie kultūrinį Mėmelio gyvenimą, dera pažymėti, kad čia XIX a. 5-ajame dešimt. vieną sezoną dirigavo Richardas Vagneris. Jis mojavo dirigento lazdele, apsimovęs baltas minkštos odos pirštines[2]. Tuo tarpu prekybos sferoje labiausiai pasisekė Henrichui Šlymanui (Heinrich Schliemann, 1822–1890), pelniusiam šlovę Trojos atradimu. Jis <…> dviem garlaiviais iš Amsterdamo savo agentams Meyeriui ir Co į Klaipėdą atsiuntė kelis šimtus dėžių indigo ir didžiulę partiją kitų prekių[3]. Tačiau dažniausiai besidomintys Klaipėdos praeitimi susiduria su Prūsijos karalienės Luizės vardu, todėl straipsnyje ne tik pristatysiu šios nepaprastos moters biografiją, trumpą rezidavimą uostamiestyje, bet ir regione paplitusį Luizės kulto aspektą.
Karalienės Luizės Meklenburg-Štrelc (Luise Prinzessin zu Mecklenburg-Strelitz, 1776–1810) legenda gimė dar jai esant gyvai. Tad dabartiniai istorikai sunkiai skiria spekuliacijas nuo realių faktų. Kai jaunajai princesei sukako šešeri, mirė jos motina, todėl su seserimis Tereza ir Frederike bei broliu Georgu buvo išsiųsti pas senelę princesę George (Maria Luisa Allbertine von Leiningen-Dagsburg-Falkenburg, 1729–1818) į Darmštatą. Būtent ten susiformavo mergaitės charakteris. Anot šaltinių, vaikų guvernantė šveicarė Salomė de Žėlu (Salomé de Gélieu, 1742–1820) rėmėsi prancūzų filosofo Žano Žako Ruso idėjomis, todėl Luizės išsilavinimas liko paviršutiniškas. Ji nebuvo auklėta tapti intelektuale, tad didesnis dėmesys skirtas ne mokslo turiniui, o formai; mokyta skambinti fortepijonu, anglų, vokiečių, prancūzų kalbų, istorijos, tapybos. Visgi princesė nebuvo stropi mokinė, tą rodo klaidomis bei šmaikščiomis karikatūromis išmarginti sąsiuviniai (viename rašinyje padarė 12 klaidų). Taigi guvernantė praminė mergaitę „mažąja skubota panele“. Šias išsilavinimo spragas (ypač istorijos, filosofijos) princesė bandė taisyti Berlyne, kur sulaukė pagalbos iš savo freilinų Marijos fon Kleist (Marie von Kleist, 1761–1831) ir Karolinos fon Berg (Karoline von Berg, 1760–1826). Pastaroji sostinėje turėjo garsų literatūros saloną, taip pat susirašinėjo su Johanu Volfgangu fon Gėte (Johann Wolfgang von Goethe, 1749–1832), Žanu Poliu (Jean Paul, 1763–1825), Šteino baronu (Heinrich Friedrich Karl Reichsfreiherr, 1757–1831). Taigi Karolinos fon Berg dėka princesė buvo supažindinta su moderniąja vokiečių literatūra[4]. Kita vertus, dėmesys poezijai galėjo lygiai taip pat gimti paauglystėje, aplankius J. V. fon Gėtės (jo eiles Luizė dievino) motiną Kateriną Elžbietą Gėtę (Catharina Elisabeth Goethe, 1731–1808).
Visas straipsnis:
