XX a. 5-6-ajame dešimtmetyje lietuvių literatūroje pradėtas kurti sovietinės moters idealas turėjo jungti triadą:žmona – darbuotoja – motina. Šio laikotarpio literatūroje nuolat akcentuojama moteris darbuotoja kaip naujo gyvenimo nauja herojė. Vienas pirmųjų naują moters paveikslą bando kurti J. Avyžius. Jo kūrybos paieškas, susijusias su naujo teigiamo tarybinio herojaus kūrimu, apibendrina knyga „Išsivadavimas” (1951).
Privačios ir viešosios erdvės apibrėžimas ir moterų išstūmimas iš pastarosios erdvės pastebėtas jau tradicinėje visuomenėje. Būtent privatumo / viešumo dichotomija leidžia kalbėti apie naujų moters vaizdavimo stereotipų kūrimą lietuvių 5-6-ojo dešimtmečio literatūroje. Šiuo požiūriu svarbi rašytoja I. Simonaitytė. Savo kūryboje niekada nevengusi socialinės problematikos, o vaizduodama veikėjus nevengusi jų klasikinės priklausomybės, rašytoja gana lengvai įsiliejo į tarybinės literatūros gretas. 5-ajame dešimtmetyje pasmerkusi praeities ydas (aps. „Molinis ir Liaudžemis”), sukūrusi naujo gyvenimo vaizdų (aps. „Automobilis”), apysakoje „Pikčiurnienė” (1953) apibendrina savo pastangas. Pasakojimo centre – ryškus neigiamos herojės moters paveikslas. Čia, anot V. Kubiliaus, I. Simonaitytė kūrė groteskišką „buožės” godumo ir žiaurumo simbolį (Kubilius, 2001, p. 451).
Visas straipsnis:
Moters vaizdavimo stereotipai ir jų modifikacijos XX a. antrosios psės lietuvių prozoje
