Lietuvių kino kritikai Laima Kreivytė ir Saulius Macaitis apie moteris lietuvių kine kalbėjo kaip apie blankius šešėlius, kuriuos užgožė ryškūs vyrų personažai. Moterys geriausiuose lietuviškuose vaidybiniuose filmuose ilgą laiką buvo vaizduojamos kaip pasyvios aukos. Ar iš tikrųjų tik toks nebylus moters-aukos vaidmuo dominavo, o gal ir dabar tebevyrauja lietuvių kinematografijoje? Pabandykime demistifikuoti moteriško identiteto trūkumą sovietiniame ir nepriklausomame lietuvių kine. Paieškokime takoskyros, kuomet moters vaizdavimas tampa atviresnis, aktyvesnis, diskursyvesnis bei seksualesnis. Pasistenkime suvokti, kieno žvilgsniui lietuvių kine atstovauja kameros akis ir kaip kinta moters vaizdavimas priklausomai nuo politinio konteksto ir filmo tematikos.
Moteris ir bausmės troškimas baudžiavos gadynėje
Sovietmečiu lietuvių kine dominavo baudžiavos, pokario ar tiesiog lietuviško kaimo realijų temos. Pagrindiniai ideologiniai konfliktai vykdavo tarp baudžiauninkų ir ponų arba tarp miško brolių (sovietmečiu vadinamų banditais) ir komunistinio rytojaus kūrėjų. Toks klasių susipriešinamas buvo palankiai vertinamas ir ano meto komunistinės ideologijos. O kaip tokiame propagandiniame kontekste vaizduota moteris?
Pagal Juozo Tumo Vaižganto romaną „Dėdės ir dėdienės“ sukurtame režisieriaus Algirdo Dausos filme „Tas prakeiktas nuolankumas“ (1970 m.), nenutolstant nuo baudžiavinės tematikos, pabrėžiami melodraminiai siužeto akcentai (Geišės, Severiutės ir Mykoliuko meilės trikampis). Dominuoja aktyvusis dėdė Geišė (aktorius Balys Bratkauskas), tuo metu dėdienės Severiutės (aktorė Danutė Krištopaitytė) vaidmuo simbolizuoja „tą prakeiktą nuolankumą“ ir visišką pasyvumą. Žvelgiant iš feministinės psichoanalizės perspektyvos, moteris čia pasiduoda aktyviai ir valdingai vyro valiai. Šią vyrišką galią gerai iliustruoja sadomazochistinė scena kurioje Geišė plaka ir tuo pačiu metu bučiuoja Severiutę. Moters seksualumas čia tarsi identifikuojamas per prievartą ir pažeminimą, o rimbas įkūnija vyrišką galią ir aktyvumą.
Kritikas S. Macaitis akcentuoja ir kitų šio filmo personažų „žalingą nuolankumą“. Smuikininkas Mykoliukas, mažakalbis ir pasyvus personažas, nekovoja už mylimos merginos meilę. Taigi negalime kabėti tik apie moteriškosios lyties pasyvumą. Filme plakamos ne tik dailios merginos, bet ir nepaklusnūs darbininkai vyrai. Tik kai už paleistuvavimą baudžiamas vyras, jis išlieka anonimiškas, jo veido mes nematome. O kai šventoriuje už tą patį prasižengimą baudžiama mergina, jos pasmerkimas visaip pabrėžiamas – jai ant galvos uždėtas erškėčių vainikas, praeiviai smerkia nusidėjėlę žodžiais, žvilgsniais ir kirčiais.
Šiame kontekste įdomu prisiminti kitą baudžiavinio laikotarpio plakimo filosofiją gerai įkūnijusį epizodą iš pirmosios Raimondo Vabalo filmo „Akmuo ant akmens“ (1971) novelės. Šią filmo dalį S. Macaitis pavadino šalta ir statiška. Statiškumu ir dekoratyvumu lietuvių kino kritikai linkę įvardyti ir moterų vaidmenis lietuvių kine. Tačiau šiame filme aktorės Eugenijos Pleškytės suvaidinta našlė tikrai nėra nei pasyvi, nei statiška. Plakimo scenoje ji elegantiškai ir su humoru mėgaujasi patiriamu skausmu, suteikdama savo herojei moteriško ir neatvirai demonstruojamo subtilaus seksualumo.< ...>
Visas straipsnis: Moters seksualinio identiteto kaita lietuvių filmuose
