Modeliuoju pilnatvę
Man patiktų šitas ruduo. Patiktų šitie iki kaulų smegenų prasiskverbiantys vėjo gūsiai, ši lipni tamsa, apgulanti tave it skėrių tuntas, šie įstriži lietūs, neleidžiantys užmiršti, kad sieloje esi benamis…
Bet būtinai dar reikėtų elegantiškų mąslių vyriškių, pėdinančių gatve pro šalį, ilgais odiniais lietpalčiais, kuriuose atsimuštų žibintų šviesos. Būtinai reikėtų nešluotų klevo lapų pusnies po kojomis, vargonų gausmo iš tuščios, drėgnos bažnyčios, kurioje Bacho tokatą repetuotų žilas liūdnas vargonininkas…
Dar būtinai reiktų padūmavusios kavinės pakelėje. Būtinai su karšto vyno stiklu, su traškančiu židiniu ir girgždančiomis durimis. Ir keleto paslaptingų seniokų dėl fono, prie tolimojo stalelio varinėjančių išmintingas, bet neįpareigojančias šnekas apie pasaulio prigimtį, senovines knygas ir rimtą, pamaldų pasiruošimą žiemai…
Ir be abejo, reiktų kanopų caksėjimo į grindinį ten už lango. Būtinai su į paltą įsimuturiavusiu vežiku, rūkančiu pypkę, maloniai pavargusiu, vežančiu namo į aruodus raudonų burokų galvų virtinę iš ką tik nuogai nurinkto lauko…Tai būtų ir viskas – geresnės dekoracijos nė nesugalvočiau. Žinoma, tai būtų tik dekoracija mano paties vidinei pilnatvei, kuriai iš tiesų nė to nereikėtų.
Pakaktų mylimos moters plaukų kvapo atmintyje, bičiulio rankos paliktos šilumos delno raukšlėse, bilieto kišenėje į traukinį, vežantį už horizonto, ir laisvos akimirkos visa tai užrašyti.
Ačiū,pasidalinsiu ir su kitais.
Ačiū už nuostabius tekstus, jie tikrai kaip balzamas sielai…