Radausko aktualumas. Jis – grynas Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio produktas ir to periodo literatūros epigonas: poetai, kurie rašo, rašys po jo, galės duoti ką nors naujo tiktai perlipdami per jį, bet ne apeidami aplinkui. Radauskas – toliausiai nuėjęs mūsų „klasikinės“ poezijos formulavime, jos eksperimentuose ir formalinėse avantiūrose, kartu likdamas ištikimas „klasiškam“ poezijos idealui. Tai puikus išeities taškas į praeitį ir į ateitį atvertos plačios lietuviškos poezijos perspektyvos.
Radausko poetinė avantiūra įdomi dar tuo, kad ji keistai primena, mutatis mutandis, kitų dviejų poetų – Paul Valéry ir Rainer Maria Rilke – epigonišką likimą: tam tikros poetinio įkvėpimo kūdros galutinai išsemtos, ir po jų, norint kalbėti poetiškai, reikia atsisakyti arba jau išbandytų poetinės technikos formulių, arba – noro pasakyti ką nors naujo. Radausko dėka pirmą kartą po Dionizo Poškos klasicizmo lietuviškos poezijos upeliai sutinka savo bėgmėje europinės poezijos srovę. Kur tekėjo, kaip tekėjo mūsų poezijos upės – kartais požemiais, kartais potvyniais – tarp Poškos ir Radausko, – žingeidus klausimas. Yra kelių kelelių, kuriais vingiuodama mintis galėtų neaktualią Radausko poeziją pastatyti lietuviškos problematikos centre.
Algirdas Julius Greimas. Mintys apie Henriką Radauską ir jo strėlės vietą lietuviškame danguje
