Vieną gražią dieną penki vikšrai savo asmeninės metamorfozės išvakarėse pamatė skrendantį drugelį.
Vikšras – ortodoksalus konservatorius pasipiktino:
– Tai neteisėta ir amoralu! Reikia areštuoti šitą neatsakingą būtybę ir pasodinti už grotų. Tegul šliaužioja žeme, kaip ir mes visi!
Vikšras – technokratas pažvelgė į drugelį, sunkiai atsiduso ir liūdnai ištarė:
– Aš niekada netapsiu vienu iš jų!
Vikšras – progresyvus liberalas retoriškai riktelėjo:
– Kaip šis lengvabūdiškas padaras išdrįso skraidyti, kai kiti vikšrai to negali?.. Laisvę ir teisę skraidyti vikšrams!
Vikšras – budistas reikšmingai pratęsė “OM” ir atsiribojęs teištarė:
– Man nereikia sparnų, kad skraidyčiau. Pakanka atsisėsti į lotoso pozą, ir aš išskrendu į astralą…
O vikšras – krikščionis persižegnojo ir priekaištingai pareiškė:
– Jei Viešpats pageidautų, kad vikšrai skraidytų – duotų jiems sparnus!
…Atėjo laikas ir – visi vikšrai virto drugeliais…
O kai jie išskleidė sparnus ir pasileido į pirmą savo skrydį – visiškai pamiršo savo ankstesnius klaidingus įsitikinimus ir net tai, kad jie kažkada šliaužiojo žeme…
Pagal T. Liry alegoriją
