Me­din­gė­nų Šukš­tos apie Šat­ri­jos Ra­ga­ną gir­dė­ti ne­no­rė­jo…

Tik­riau­siai ne vie­nas me­din­gė­niš­kis nu­steb­tų iš­gir­dęs, kad jiems ge­rai ži­no­ma Šukš­tų gi­mi­nė nė­ra iš­ny­ku­si – gy­vi ke­tu­ri pa­tys ar­ti­miau­si tos šei­mos pa­li­kuo­nys. Tarp jų – be­veik vi­są gy­ve­ni­mą Len­ki­jos Šče­ci­no mies­te gy­ve­nu­si Te­re­za Šukš­tai­tė, ku­ri šį ru­de­nį vie­šė­jo pas sa­vo drau­gus Ire­ną ir Faus­tą Ži­lins­kus, gy­ve­nan­čius ša­lia Liep­lau­kės. Gy­ven­da­ma Šče­ci­ne, T. Šukš­tai­tė iš­te­kė­jo už pir­mo­jo vy­ro Pa­jievs­kio pa­var­de. Vė­liau su­kū­rė ant­rą­ją san­tuo­ką ir ta­po Še­ler. Vieš­nia no­riai pa­sa­ko­jo apie sa­vo gi­mi­nę, ku­riai pri­klau­sė ir ra­šy­to­ja Šat­ri­jos Ra­ga­na. Apie pa­sta­rą­ją jai bei ki­tiems vai­kams vi­sa­da bu­vo drau­džia­ma ne tik klau­si­nė­ti, bet net ir už­si­min­ti. Me­din­gė­niš­kius tu­rė­tų nu­ste­bin­ti ir šios mo­ters Var­šu­vos ar­chy­ve ras­tas do­ku­men­tas, ku­ris by­lo­ja, jog Šukš­tos ne­bu­vo ei­li­niai ba­jo­rai. Ta­me do­ku­men­te pa­ra­šy­ta, kad 1528-ai­siais Me­din­gė­nų ba­jo­ras, ku­ni­gaikš­tis Piot­ras Lav­ri­no­vi­čius Šukš­ta, ku­rio žmo­na – Je­le­na Kon­čian­ka, yra Bu­šiš­kių ir Kra­žių mies­to sa­vi­nin­kas bei Kau­no mies­to sta­li­nin­kas.

Ne­su­ta­ri­mų prie­žas­tis – mei­lės is­to­ri­ja

„Kai aš gi­miau, Šat­ri­jos Ra­ga­na – ma­no tė­vo pus­se­se­rė – jau bu­vo mi­ru­si. Me­din­gė­nų Šukš­tos apie ją nei kal­bė­ti, nei gir­dė­ti no­rė­jo. Tik vie­na ne­te­kė­ju­si te­ta – Kris­ti­na Šukš­tai­tė – vis iro­niš­kai pra­si­tar­da­vo: „Ta mū­sų Mu­čia“ (taip Ma­ri­ją Peč­kaus­kai­tę va­di­no Šukš­tos). Mums, vai­kams, nie­ko neaiš­ki­no, bet kar­tą pa­slap­čiom iš­gir­dom, kad pik­tu­mai pra­si­dė­jo 1922-ai­siais, kai bu­vo iš­leis­ta Šat­ri­jos Ra­ga­nos kny­ga „Se­na­me dva­re“. At­ro­do, jog ten už­si­min­ta apie pa­slap­tin­gą mū­sų se­ne­lės mei­lės is­to­ri­ją. To Šukš­tos ra­šy­to­jai at­leis­ti nie­ka­da ne­ga­lė­jo.“
Po to su šyp­se­na, bet la­bai rim­ta in­to­na­ci­ja, pri­dū­rė: „O aš neat­lei­siu, jei­gu jūs, kaip ki­ti Lie­tu­vos žur­na­lis­tai, mū­sų gi­mi­nės pa­var­dę pa­ra­šy­sit ne­tei­sin­gai – Šiukš­tos. Taip mes bu­vom „pa­krikš­ty­ti“ so­vie­ti­niais me­tais.“ Kai dau­giau iš­si­kal­bė­jom, dva­ri­nin­kų pa­li­kuo­nė pri­si­pa­ži­no, kad gi­mi­mo liu­di­ji­me jos var­das nė­ra len­kiš­kas. Ten pa­ra­šy­ta: Te­re­sė Jo­lan­ta Šuk­šai­tė, 1932 me­tų ba­lan­džio 11-ąją gi­mu­si Me­din­gė­nų dva­re, Ža­rė­nų vals­čiu­je.
Len­kiš­kas var­das do­ku­men­tuo­se at­si­ra­do ge­ro­kai vė­liau – kai, be­si­bai­giant ka­rui, ji su tė­vais ir bro­liu pa­si­trau­kė iš Lie­tu­vos. Iki to lai­ko mer­gai­tė la­bai gra­žiai kal­bė­jo lie­tu­viš­kai, ta­čiau nuo dvy­li­kos me­tų iki Lie­tu­vos at­gi­mi­mo sa­vo gim­to­sios kal­bos ji ne­gir­dė­jo. To­dėl mo­te­ris bu­vo įsi­ti­ki­nu­si, kad jos jau ne­be­mo­ka. Ap­si­lan­kiu­si Lie­tu­vo­je, pa­ti nu­ste­bo su­pra­tu­si, kad ir vėl ga­li kal­bė­ti lie­tu­viš­kai. Da­bar ji ap­gai­les­tau­ja tik dėl to, jog nie­ka­da ne­mo­kė­jo ir ne­mo­ka lie­tu­viš­kai skai­ty­ti, tad ne­ga­li per­skai­ty­ti jos gi­mi­nę taip su­pyk­džiu­sios Šat­ri­jos Ra­ga­nos kny­gos.

Po­nai­čiams – ne­ga­li­ma, ku­me­čių vai­kams – lei­do
Te­re­za Še­ler at­min­ty­je iš­sau­go­jo ne tik sa­vo gim­tą­ją kal­bą, bet ir dau­gy­bę pri­si­mi­ni­mų, ku­rie, at­ro­do, tu­rė­jo se­niai iš­si­bars­ty­ti tarp dau­gy­bės įvy­kių. Ji kuo pui­kiau­siai pri­si­me­na gais­rą, kai su­de­gė da­lis Me­din­gė­nų dva­ro. Pri­si­me­na, nors tuo­met jai te­bu­vo ket­ve­ri. Tą­kart na­muo­se bu­vo li­kę tik vai­kai ir auk­lė. Šei­ma tuo me­tu sve­čia­vo­si pas kai­my­nus – Grąž­čių ma­lū­ne pas Gird­vai­nius su­ti­ko Nau­juo­sius. La­biau­siai at­min­tin jai įstri­go aki­mir­ka, kai, ge­si­nant gais­rą ir ban­dant iš­gel­bė­ti kai ku­riuos daik­tus, ant snie­go iš ant­ro­jo aukš­to bu­vo iš­mes­ta Ka­lė­dų eg­lu­tė.
Ją ir bro­lį Ri­čar­dą nu­ste­bi­no, jog ku­me­čių vai­kai dras­ko eg­lu­tės žais­liu­kus. Ir nie­kas jų nei ba­rė, nei nu­vi­jo, nors ma­žie­siems po­nai­čiams net pri­si­lies­ti prie eg­lu­tės ma­ma ne­leis­da­vo. Vai­kas ne­su­vo­kė, jog tuo me­tu, kai ug­nis glem­žė­si vi­są jų tur­tą, suau­gu­sie­siems ne eg­lu­tė bu­vo gal­voj. La­bai ryš­kiai pri­si­me­na ir tą va­sa­ros me­tą, kai vi­sa alė­ja pra­žys­da­vo ro­ži­niais ir bal­tais bi­jū­nų žie­dais. Min­ty­se iš­vy­du­si šį vaiz­dą, mo­te­ris sa­ko iš­kart užuo­džian­ti ir tą svai­gų jų kva­pą.
Pa­tys ska­niau­si – tar­nams skir­ti val­giai
Iki šiol dva­ri­nin­kai­tė ne­ga­li pa­mirš­ti ir rū­sio, ku­ris bu­vo li­kęs po pir­mo­jo gais­ro, ki­lu­sio dar de­vy­nio­lik­ta­ja­me am­žiu­je. Tą­kart ir su­de­gė pa­grin­di­nis po­nų na­mas. Šukš­tos jo ne­beats­ta­tė, o sau per­sitvar­kė tar­nų na­mą. Rū­sį dva­ri­nin­kai iš­nuo­mo­jo žy­dui, ku­ris ten spau­dė sū­rius: di­džiu­les bal­tas ir rau­do­nas sū­rių gal­vas. Žy­das iš dva­ro pirk­da­vo pie­ną, spaus­da­vo sū­rius, o iš­rū­gas ga­ben­da­vo į kiau­li­des. „Tos iš­rū­gos taip smir­dė­da­vo, kad mes su bro­liu spruk­da­vom kuo to­liau nuo to rū­sio, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris. – Smar­vė mums ne­pa­ti­ko, o sū­riai bu­vo la­bai ska­nūs. Pa­ti­ko ir pus­marš­ko­nė ko­šė, ku­rią val­gy­da­vom slap­ta, nes ją vir­da­vo tar­nams. Ati­ty­kin­da­vom su bro­liu į vir­tu­vę ir jei­gu ten nie­ko ne­bū­da­vo, ka­bin­da­vom ne tik tą ko­šę, bet val­gy­da­vom ir ki­tą tar­nų mais­tą. Kai už­klup­da­vo vi­rė­ja, kliū­da­vo ne juo­kais. Ir dar ma­mai pa­sa­ky­da­vo.“
Dva­ri­nin­kai­tės at­min­tin ypač įstri­go vi­sa­da la­bai šva­ri, bal­ta ska­re­le ap­si­go­bu­si mo­te­riš­kė. Te­re­za Še­ler jos pa­var­dės iki šiol neuž­mir­šo – Ona Bumb­lie­nė. „Mū­sų vi­rė­ja bu­vo la­bai pik­ta, to­dėl ste­bė­da­vo­mės, kaip tai mo­te­riš­kei bu­vo lei­džia­ma vaikš­čio­ti po vir­tu­vę, įsi­dė­ti ko tik no­ri iš vie­no ar ki­to puo­do ir čia pat val­gy­ti. Ge­ro­kai vė­liau ma­ma paaiš­ki­no, jog ši vals­tie­tė – ma­no žin­dy­vė, to­dėl jai ir bu­vo su­teik­ta to­kia pri­vi­le­gi­ja“, – da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais vieš­nia. Ir tuoj pat pri­dū­rė, jog iš Šukš­tų dva­ro jie iš­si­kė­lė ta­da, kai jai te­bu­vo sep­ty­ne­ri, ta­čiau at­ski­ri įvy­kiai taip įstri­go at­min­tin, jog kar­tais at­ro­do, kad tai bu­vo vi­sai ne­se­niai.
Bu­vu­si dva­ri­nin­kai­tė ne­pa­mir­šo ir ša­lia ark­li­džių sto­vė­ju­sios ka­rie­ti­nės. Ten bu­vo sau­go­ma la­bai se­na ka­rie­ta. Jos suo­le­liai – ap­trauk­ti oda, o vi­dus iš­puoš­tas mė­ly­nu at­la­su. „Mes, vai­kai, mėg­da­vom į ją įlip­ti. Iki šiol dar užuo­džiu dul­kių kva­pą, ku­ris bu­vo įsi­gė­ręs į tuos pa­puo­ši­mus. Man su ja va­žiuo­ti ne­te­ko, bet te­tos pa­sa­ko­jo, kad su šia ka­rie­ta ir dviem kro­vi­ni­niais ve­ži­mais jos ke­liau­da­vo il­sė­tis į Pa­lan­gą, kur dvi vi­las tu­rė­jo Bro­nis­la­va Dzi­to­viec­ka (bu­vu­si Šukš­tai­tė). Į Pa­lan­gą, kol ne­bu­vo su­si­py­kę, at­va­žiuo­da­vo ir Šat­ri­jos Ra­ga­na su se­se­ri­mi.“
Vie­ni Šukš­tos – len­kai, ki­ti – lie­tu­viai
Dar bū­da­ma ma­ža, Te­re­za Še­ler iš­gir­do, jog Šukš­tų dva­ras – ne jos tė­vų nuo­sa­vy­bė. Iš pa­sa­ko­ji­mų mer­gai­tė ži­no­jo, kad se­ne­lis Liud­vi­kas Šukš­ta tu­rė­jo še­šis vai­kus: Eu­ge­ni­ją, Kris­ti­ną, Vac­lo­vą (jos tė­vą), Ksa­ve­rą, Ka­zi­mie­rą ir Jur­gį. Jai vi­sa­da bu­vo la­bai juo­kin­ga, kad trys se­ne­lio sū­nūs – len­kai, o Jur­gis – lie­tu­vis. Kai jos ma­ma Ha­li­na Nar­ke­vi­čiū­tė, ku­ri už sa­vo vy­rą bu­vo jau­nes­nė 13 me­tų, ati­te­kė­jo į Me­din­gė­nus iš ša­lia Tel­šių bu­vu­sio Di­mai­čių dva­ro, jos vy­ro – Vac­lo­vo Šukš­tos – tė­vai jau bu­vo mi­rę.
Ma­ma jai ne kar­tą pa­sa­ko­jo, kad su sa­vo bū­si­muo­ju su­si­pa­ži­no dar vai­kys­tė­je. Jai te­bu­vo še­še­ri, kai kar­tą į Di­mai­čių dva­rą už­su­ko Vac­lo­vas Šukš­ta. Jau­nuo­lis ne­krei­pė jo­kio dė­me­sio į ap­link be­si­su­ki­nė­jan­čią mer­gai­čiu­kę. Ta­da jos tė­vas ir pa­klau­sė: „Po­ne Vac­lo­vai, ar ne­no­ri­te su­si­pa­žin­ti su ma­no duk­ra – gal ji bus jū­sų žmo­na?“
Tie kai­my­no dva­ri­nin­ko žo­džiai bu­vo lem­tin­gi. Praė­jo kiek me­tų ir pa­ne­lė Ha­li­na Nar­ke­vi­čiū­tė ta­po po­nia Ha­li­na Šukš­tie­ne, ku­ri ke­le­tą me­tų šei­mi­nin­ka­vo Šukš­tų dva­re. Dva­ras pri­klau­sė trims jos vy­ro bro­liams. Kol jau­nie­ji dva­ri­nin­kai bu­vo vien­gun­giai, vi­są ūkį val­dė jos ma­ma. Kai jie ap­si­ve­dė ir dva­re at­si­ra­do dau­giau šei­mi­nin­kių, Te­re­zos Šuk­šai­tės šei­ma per­si­kė­lė į Nar­ke­vi­čių gi­mi­nei pri­klau­siu­sį Di­mai­čių dva­rą. Šian­dien to dva­ro nė pėd­sa­ko ne­li­kę. Ji ir ki­ti pa­li­kuo­nys at­siė­mė tik že­mes.

Straipsnio nuoroda:

Me­din­gė­nų Šukš­tos apie Šat­ri­jos Ra­ga­ną gir­dė­ti ne­no­rė­jo…