Kolegė Rima Valiuvienė dalijasi konspektu:
Santykis su istorija. Marius Ivaškevičius (g. 1973) – prozininkas, dramaturgas, žurnalistas, teatro ir kino režisierius. Rašytoją labiausiai domina individo bei tautos santykis su istorija, tačiau tas santykis yra netradicinis, transformuotas. Istorinė tema plėtojama dramose „Madagaskaras“, „Mistras“, „Išvarymas“. Čia kalbama apie tautai svarbius dalykus atsisakant išankstinių nuostatų, šaipantis iš to, kas neteko gyvasties, siūlant naują, netradicinį požiūrį.
Pjesė „Madagaskaras“: Lietuvos mito išardymas. Jau senojoje literatūroje buvo formuojamas mitas apie Lietuvą kaip ypatingą šalį, kurioje gyveno narsūs, darbštūs, tėvynę mylintys žmonės. Mitą (pasaką, legendą) sudarė tokios sudedamosios dalys: lietuvių kilmė, lietuvių charakteris, lietuvių kalba, tėvynė Lietuva, agrarinė kultūra. Pasakojimas apie nuostabią Lietuvą ir puikius jos žmones ėjo iš kartos į kartą. Mito reikėjo lietuvių savivertei pakelti sunkiausiais istoriniais laikotarpiais (J. Radvanas, K. Donelaitis, Maironis, J. Tumas-Vaižgantas). Šių dienų menininkas M. Ivaškevičius kūrė pjesę, prieš akis turėdamas tikslą priminti lietuviams prarastą savigarbą, matydamas, kokią savinieką išgyvena daug istorinių sukrėtimų patyrusi tauta, kaip lietuviams neleidžia (net laisvėje) oriai gyventi įvairios jų pačių praeities baimės irkomplèksai. Tačiau XXI a. reikia kito kalbėjimo, kito stiliaus nei praeities Lietuvos bei jos žmonių heroizavimas bei Lietuvos poetizavimas. Taip ironija, šių dienų bene svarbiausias pasaulio matymo būdas, tapo M. Ivaškevičiaus „Madagaskaro“ stiliumi. Rašytojas išardo mitus, norėdamas, kad jo tautiečiai pamiltų save tokius, kokie yra, be jokių pagražinimų, nes pagražinimų reikia tiems, kurie bijo realybės, kurie gyvena praeities baimių labirintuose. Drįsti pamatyti save neidealizuotą, deheroizuotą, numitintą gali tik pasveikusi tauta, t. y. išsivadavusi iš saviniekos gniaužtų.
| Lietuvos mito sudedamoji dalis | Mitas tradicinėje literatūroje (kartais net tradicinėje literatūrojemitas išardomas, nors, žinoma, nedažnai) |
Išardytas mitas M. Ivaškevičiaus pjesėje |
| 1. Lietuvių kilmėsmitas | Lietuviai kilę iš romėnų, tą patvirtina lietuvių karingumas, be to, taip įsirašoma į Europos kultūros istoriją. (J. Radvanoherojinis epas „Radviliada“, M. K. Sarbievijaus etinė odė „Pauliui Kozlovijui“) | Lietuviai kilę iš mistinės Atlantidos; pasakiška sala, neišlaikiusi lietuvių didybės, nuskendusi. Negana to, didieji graikų filosofai: Platonas, Sokratas, buvę lietuviai. |
| Raiška | Kilmė iš karingos ir galingos Europos tautos heroizuoja irpoetizuoja lietuvius. | Kilmė iš mįslingiausios salos, tapatinimasis su didžiausiais graikų filosofais ironizuojama, išjuokiamas mažos tautos poreikis susireikšminti. |
| 2. Lietuvių charakteriomitas | narsūs ir karingi (J. Radvano „Radviliada“, Maironio eilėraščiai)
labai darbštūs, dievobaimingi, saugantys lietuvybę, bet kartais pasitaiko ir tingių, neveiklių (K. Donelaičio poema „Metai“, J. Tumo-Vaižganto apysaka „Dėdės ir dėdienės“) bijo naujovių, neūkiški (V. Kudirkos „Varpas“) |
tingūs, neūkiški, bijo naujovių (Pokšto tėvai)
nekenčia kitų („Vasarą mūsų tautiečiai linkę nekęsti lenkų, žiemą jie linkę nekęsti aptariamos žiemos.“) neatsargūs, naivūs (Salės pasitikėjimas komunistais) nemyli savęs (pasak M. Ivaškevičiaus, norėdami atsipalaiduoti, kariasi arba kapoja kaimynus) agresyvūs (visur mato priešus) myli Lietuvą, bet neįsivaizduoja joje gyvenimo (beveik visi pjesės veikėjai) |
| Raiška | Nors tradicinėje literatūroje lietuvio charakterio mitas buvo intensyviai kuriamas (J. Radvanas, K. Donelaitis, Maironis, Vaižgantas), bet vis tiek charakterio trūkumai sulaukė kritikos (K. Donelaitis, V. Kudirka, Vaižgantas) | Nors M. Ivaškevičius parodo, kad lietuviai myli tėvynę, tačiau jųcharakterio jis neidealizuoja, todėl pagrindinė meninė priemonė lietuvio charakteriui atskleisti – ironija |
| 3. Lietuvių kalbosmitas | M. Mažvydas, pirmosios lietuviškos knygos autorius, M. Daukša, pirmųjų lietuviškų knygų autorius LDK, K. Donelaitis, lietuvių grožinės literatūros pradininkas, pakylėja lietuvių kalbą į ypatingas aukštumas, jų kūryba – lietuviškumo paliudijimas. Romantikas S. Daukantas, laikydamas kalbą tautos sąmonės išraiška, džiaugdamasis, kad ji vis dar gyva, rašė: „kalba it žalia bruknelė, nuo speigų apšarmojusi, ligi šiai dienai tebežaliuoja“. | M. Mažvydas, pirmosios lietuviškos knygos autorius, M. Daukša, pirmųjų lietuviškų knygų autorius LDK, K. Donelaitis, lietuvių grožinės literatūros pradininkas, pakylėja lietuvių kalbą į ypatingas aukštumas, jų kūryba – lietuviškumo paliudijimas. Romantikas S. Daukantas, laikydamas kalbą tautos sąmonės išraiška, džiaugdamasis, kad ji vis dar gyva, rašė: „kalba it žalia bruknelė, nuo speigų apšarmojusi, ligi šiai dienai tebežaliuoja“. M. Ivaškevičius vartoja XX a. tarpukario laikotarpio kalbą, kurią dabartinis skaitytojas gana sunkiai supranta, nes kalba, palyginti su dabartine, pasikeitusi. Pjesės autorius tarsi nori parodyti, kad mūsų kalba nuolat kinta – ji itin nutolusi nuo tos, kurią vadiname seniausia indoeuropiečių kalba, todėl jis kalbos neidealizuoja. |
| Raiška | Lietuvių kalba, siejama su lietuvybe, tautiškumu, tautos savastimi, identitetu, idealizuojama. | Juoką keliantys, dabar nevartojami žodžiai ar jų dalys (neitralus, ananas, neprigulmingumas, vidujiniai, jednak, kafė…), žaidimas žodžiais paneigia nekintančios kalbos mitą. |
| 4. Tėvynės Lietuvosmitas | Tradicinėje literatūroje Lietuva rodoma kaip didžiausia ir galingiausia, ne veltui gręžiamasi į Vytauto Didžiojo laikų Lietuvą (J. Radvanas, Maironis). Ji verta apsaugos, nes yra nuolatiniame pavojuje (A. Baranauskas, Maironis, B. Krivickas, Just. Marcinkevičius). | Nuolatinė baimė prarasti Lietuvą ugdo nepakantumą kaimynams, pagaliau patys pjesės personažai neįsivaizduoja gyvenimo Lietuvoje, nors visi ją myli. |
| Raiška | Idealizavimas, poetizavimas, romantizavimas. | Ironizuojamos perdėtos baimės. |
| 5. Agrarinės kultūrosmitas | Agrarinė kultūra pristatoma kaip nekintantis, amžinas pasaulis (K. Donelaitis, Maironis, Just. Marcinkevičius, M. Martinaitis, R. Granauskas). | Noras išsaugoti kintančią kultūrą formuoja atsilikimą, tamsumą, konservatyvumą (Pokšto tėvai). |
| Raiška | Senoji agrarinė sanklodaidealizuojama, dažnai rodoma kaipnekintanti, amžina. | Ironizuojamas praeities kultūros idealizavimas. |
