Kolegė Rima Valiuvienė dalijasi konspektu:
Biografija. Marcelijus Martinaitis gimė Paserbentyje 1936 metais. Jis svarbus ne tik lietuvių lyrikai, bet buvo ir literatūros, tautosakos tyrinėtojas, eseistas, publicistas, aktyvus Sąjūdžio veikėjas. Poetas visoje kūryboje liko ištikimas kaimiškajai prigimčiai, savo ištakoms – žemdirbio kultūrai.
Kaimiškosios kultūros atspindžiai. M. Martinaitis į literatūrą atėjo iš kaimo, kuriame svarbiausios agrarinės kultūros vertybės. Lyrikoje žemdirbio pasaulėjauta perteikiama tautosakos motyvais, įvairių tautosakos žanrų (baladės, pasakos, raudos) stilizavimu – stengtasi atkurti mitinį mąstymą. Jį įkūnija veikėjai: „trečiojo – nebylio – brolio sesuo“ Severiutė eilėraštyje „Severiutės rauda“, Onulė eilėraštyje „Kvailutės Onulės rauda“. Ryškiausias tautosakinis veikėjas – žemaitis Kukutis („Kukučio baladės“). Šių veikėjų misija itin svarbi, nes akivaizdu, kad tradicijos grimzta užmarštin: „Neišnyk, lakštingala, / poetų vienų nepalik tu“, eil. „Daina, kad neišnyktų A. Baranausko lakštingalos“).
Atmintis – nykstančios kultūros įamžinimas. M. Martinaičio lyrika – bandymas įamžinti nykstančią žemdirbiškąją kultūrą („Visa tai atsiimdamas, / perleidžiu poezijos nuosavybėn.“, eil. „Kreipimasis į archyvą dėl žemės sugrąžinimo Paserbentyje“). Žmogui svarbios pastangos išsaugoti, išlaikyti, nors kartais jos atrodo beprasmės.
Eilėraščiuose dažnai fiksuojama dvasinė būsena žmogaus, tolstančio nuo gimtinės, kurios nebėra, nuo prigimtinės(valstietiškosios) kultūros. Dėl šios priežasties ypač svarbi tampa atmintis, ji leidžia paaiškinti gyvenimo prasmę, tampa patirties atsvara, skatina neprarasti vilties, išlikti oriam beprasmiame pasaulyje („Nepalik namų, senelės akinių, / atminimų užstalėj, rožančiaus / žemės nebaigiamų darbų“, eil. „Ašara – tau dar anksti“).
XX a. antroje pusėje daugumai lietuvių literatūros kūrėjų, ne išimtis ir M. Martinaitis, kaimas – prarastas rojus. Po 1990-ųjų, pasikeitus Lietuvos politinei situacijai, M. Martinaitis kaimą vertino dvejopai: ši erdvė ne tik ugdanti kūrybiškumą, bet ir ribojanti.
„Per knygas įgijęs platesnį pasaulio supratimą, pajutau – vis dėlto kaimas, kad ir kaip aš jį dabar savo prisiminimuose garbinčiau, negalėjo palaikyti gilesnių intelekto pajautų ar jų ugdyti, greičiau jų nesuprato ar jas slopino. Tai gerai jaučiau jau paauglystėje. Gražu tenai augti, išmokti kalbą, bet kartais turi iš ten išeiti, kartais – suvisai.“
(„Mes gyvenom“, 2009)
Sąjūdžio laikotarpiu bei Nepriklausomybės metais dar labiau išryškinama atminties tema („Atmintys“), nes manoma, kad esi tik tiek, kiek gali atsiminti, kiek tai, ką atsimeni, gyvena, tiesia nematomus kelius iš to, kas buvo („Tai ir buvo, kas niekad negrįžta, / ką visą gyvenimą gelia“), į tai, kas dar bus. Visa tai perteikiama jau įprastais tautosakiniais motyvais, greta jų derinamas sudėtingesnis, intelektualesnis ir atviresnis kalbėjimas (atsisakoma ezopinės kalbos).
Kūrybos reikšmė. M. Martinaičio lyrika nulemta žemdirbių kultūros ir tautosakos tradicijos, joje ryški atminties ir prisiminimų tema, susipynusi su literatūrine atmintimi bei pagarba gyvenimui.
