Rašytoją, Nacionalinės premijos laureatę Vandą Juknaitę kalbina literatūrologė Žydronė Kolevinskienė.
Šį pokalbį pradėti norėčiau psichoanalizės reformatorės Karen Horney pastebėjimu, ypač aktualiu šių dienų žmogui: baimę, agresiją mums, o ypač mūsų vaikams, sukelia pirmiausia tėvų abejingumas, nemeilė. Destrukcijos, savinaikos proveržis – tai atsakas į šilumos, meilės stygių. Čia galima būtų prisiminti dramatiškus įvykius Suomijoje: 22 metų profesinės mokyklos moksleivis nušovė devynis savo bendramokslius, palikęs vaizdajuostę su tokiais žodžiais: „Visas gyvenimas yra karas. Visas gyvenimas yra skausmas. Ir tu savo asmeniniame kare kovosi vienas.“ Įvykiai kaimyninėje Suomijoje – tai jau ne ten „kažkur toli“, o visai čia pat. Ar tai ženklas, kad jau niekuo neįmanoma užpildyti žmogui atsivėrusios tuštumos?
Kitoje iš dviejų žinučių, kurios buvo skelbtos tuoj po tragedijos, dar buvo žodžiai „motinos verks“, ar „raudos“ ir „kerštas“. Neišvengiama to poelgio esmė yra kerštas ir tai, kuri davė gyvybę. Spręsti apie jos kaltę būtų sunku ir beprasmiška, tačiau jos nekaltumas ir kaltė yra įtraukta į šį įvykį. Tiesiogiai ar netiesiogiai ji žuvo, buvo nužudyta kartu su jais visais. Patys suomiai po siaubingų įvykių prakalbo apie susvetimėjimą šeimoje. Žodžiais „tu savo kare kovosi vienas“ tas jaunuolis atviru tekstu šaukiasi artimųjų, palaikančių ryšių. Žiauriu būdu esame verčiami praregėti, kad jų nėra kuo pakeisti.
Interviu:
