Man ne vis tiek (diktantas)

Kolegė Vilma Katkauskienė dalijasi diktantu:

Skyryba – mūsų. Tekstas vyresniems. Parašę tekstą, mokiniai paaiškina paskutinį sakinį.

***

Man ne vis tiek

  Ne kiekvienas, beje, išdrįstų pagrįsti, kad mokslo tąsa nebereikalinga.Vis dėlto lig šiolei vyrauja nevienodas požiūris į mokytoją, didįjį kompetentingą eksploatatorių, kartais nevisiškai genialiais, kartais, deja, materialiais mokymais herojiškai kaipmat grąžinantį bręstančią būtybę iš galvotrūkčiais ręsto pasaulio į neydingą savasties  paieškos kelią. Ne be reikalo mokytojai įgrysta mokiniams – juk jie piktdžiugiškai drasko sveikąsias paauglių ląsteles, kartais, be abejo,  mąžtančias nuo drastiškų, mįslingų, sūkuringų, gąslių sapaliojimų. Betgi daug kas išties pripažįsta, kad mokytojai ne asfaltu besitęsiančiu keliu ne kartą grąžino suklydusįjį, nuosmukių nutąsytąjį į kelissyk perrašytą tesybų su sąžine švarraštį. Ne veltui grimzta nuodėmė ir nesėkmė – kad neišlįstų drumsta pasekmė. Taigi te šviesa  ir tiesa telydi. Kas gi kitas, jei ne mokytojo ir mokinio vienybė per patį įmygį ne pirmą kartą gelbsti iš griuvėsių ir puvėsių nuo nusidėjėlių ir išsižiojėlių pasaulį? Man ne vis vien. Aš žinau  – pasaulyje gyvename trise: aš, mokinys ir mokytojas.