MAIRONIS TAUTOS ISTORIJOJE

1. Istorija
Ant šios temos užbėgau nelauktai. Bernardas Brazdžionis paprašė, kad šiais Maironio metais žvilgtelėčiau į kitų kraštų enciklopedijas ir literatūros leksikonus, kas ten rašoma apie mūsų tautos poetą. Kaip įprasta tokiuose leidiniuose, tekstai panašūs: kada gimė, mokslas, svarbiausi veikalui, kūrybos pobūdis ir svoris. Maloniai nustebino viena ispanų enciklopedija. Žiūriu: Maironis! Net širdis šoktelėjo: pagalvokite, ir tenai, kur baigiasi Europa, žmonės žino apie mus. Tačiau pasirodė, kad tai buvo kitas Maironis: viduramžių filosofas, gimęs Provanse, Duns Scoto mokinys ir Sorbonos profesorius, dažniau sutinkamas kaip Francisco de Mayronis.

Kiek nusivylęs, verčiau kitus įvairių tautų tomus ir užkliuvau ties šiais žodžiais Alfredo Kroe-nerio 1963 metais Štutgarte išleistame pasaulio literatūros leksikone: „Jo įtaka buvo tokia didelė, kad lietuviškoji epocha tarp „Aušros” ir Lietuvos nepriklausomybės (1918) žymima kaip Maironio epocha” (Lexikon der Weltliteratur, p. 854).

Kitur Maironio vaidmuo aptariamas siauriau: savo kūryba jis „daug prisidėjo prie tautinės sąmonės sustiprinimo” (Dizionario universale della letteratura contemporanea. Arnoldo Mondadori Editore, 1961. Trečias tomas).

Ši antroji mintis kartojama įvairiuose leksikonuose ir enciklopedijose. Pagaliau turbūt mes visi nuo mokyklos suolo esame išsaugoję tiesą apie Maironį, kaip apie lietuvių tautos atgimimo poetą ir pranašą. Tokią sau misiją jis pasirinko savo jaunystės žydėjime, o savo amžiaus saulėleidyje „Skausmo skunde” apie savo meilę Lietuvai rašė: „… kaip pranašas tau atgimimą skelbiau”.

Bet kaip su Maironio epocha Lietuvos istorijoje apskritai, kaip su maironiniu laikotarpiu tos istorijos lapuose? — paklaus vienas kitas. Juk valstybių ir tautų istoriją, jos kelius kūrė ir ardė imperatoriai, karaliai, diktatoriai, generolai, sukilimai, karai, revoliucijos, ideologai, okupacijos, gamtos katastrofos. O dabar čia — poetas?

Tokiems vieta literatūros, o ne visos tautos ar valstybės istorijoje, — kas nors pagalvos. Lietuvių tautos istorija dar nė neparašyta.
Tačiau poetas Maironis Lietuvos istorijoj nebūtų naujiena: prieš jį buvo rašytojas vyskupas Valančius. Istorikas A. Alekna apie Valančių ir Daukantą rašo, kad tai „pirmieji tautos vadovai ir švietėjai iš valstiečių” (Lietuvos istorija, 1931, p. 94). Maironio jis nė neužsimena. Mūsų poetas tėra pabiromis įspraustas be jokio didesnio vaidmens tarp eilės pavardžių ir paskiausioje Prano Čepėno „Naujųjų laikų Lietuvos istorijoje” pirmame tome. Atsivertę ankstesnę „Lietuvos istoriją”, kurią suredagavo A. Šapoka, apie „Pavasario balsų” autorių rasime tiek tepasakyta: „Kauno kunigų seminariją galutinai sulietuvino jos rektorius poetas pralotas Mačiulis Maironis” (p. 529).

O vis dėlto nuo pirmųjų Maironio poezijos knygų pasirodymo 1895 metais skaitytojams ir jauniesiems veikėjams buvo aišku, kad atėjo daugiau negu didelis poetas. Iškilo ir lietuvių tautos atgimimo šauklys bei vėliava. Įspūdingai šį poveikį jau tada užrašė J. Tumas Vaižgantas, perskaitęs Maironio poemą „Tarp skausmų į garbę”: „Kas buvo pergalvota, kas neaiškiai jausta, staigiai ėmė tenėti, tvirtėti, valiai pritariant, be jokių samprotavimų ir svyravimų”. (Jonas Maironis-Mačiulis, p. 110). Toliau šioje knygoje skaitome: „Teiravaus ir kitų, kokio jie įspūdžio yra prityrę, beskaitydami pirmąją Maironio poemą. Visi vienodai sakės buvę pagauti, patraukti, įkaitinti. Karšta tėvynės meilė, žėrinti kone iš kiekvieno puslapio, daugybė jausmo . . . visų širdis veikė gerai, minkštino jas ir graudino” (p. 111-112). Tarp tokių jaunų poemos skaitytojų buvo ir Šatrijos Raganos Viktutė, kuri taip išsakė savo jausmus to pat vardo kūrinyje: „… gražiausios poemos vietos skamba ir skamba man ausyse, lyg muzika, lyg daina”. Tad pagrįstai Vaižgantas savo monografijoje padarė išvadą, kad Maironiui „priderėjo darbo vainikas už obalsius, kuriais vadovavomės kovoje su mūsų priešininkais” (p. 113).

Kaip Vaižgantui ir kitiems ano šimtmečio pabaigoje, taip ir vėliau literatūros istorikams buvo aiškus epochinis Maironio vaidmuo ir jo įtaka tautai.

Poeto mirties metais Juozas Ambrazevičius (Brazaitis) rašė „Židinyje”, kad Maironio kūrybos vaisius pasklinda aplinkumoje ir ją pačią formuoja.

Tuo pat laiku rašytojas Julijonas Dobilas taip kalbėjo „Naujosios Romuvos” skiltyse:
„Jei Basanavičiui ir Kudirkai priklauso garbė, kad jie atgimimo darbą yra pradėję, tai tas, kas žino, kokia buvo anais laikais Lietuva, turės pripažinti, kad labiausiai ją paveikti galėjo toks asmuo, kaip Maironis” . . .

O jau arčiau į mūsų laikus Pranas Naujokaitis savo „Lietuvių literatūros istorijoje” štai kaip nusako „Pavasario balsų” autoriaus nuopelnus lietuvių tautai: „Maironis tampa ne tik epochos idealų reiškėju, bet ir pats kuria epochą” (t. I, p. 589).

Tarptautinėse enciklopedijose ir leksikonuose, kur tik rašoma apie Maironį, visur pažymimas jo vaidmuo, kaip tautinio atgimimo poeto ir pranašo. „New Catholic Encyclopedia” mūsų poeto „Pavasario balsus” laiko „the most influential single book in the annals of Lithuania”.

Maironis kaip tautinio atgimimo poetas pokario metais sudarė rakštį jo aiškintojams Lietuvoje, kad net prireikė paties A. Sniečkaus paramos. Anot jo, „Maironis idealizavo feodalinę Lietuvos praeitį, mėgino sutaikinti klasinius prieštaravimus Lietuvoje, kėlė į padanges buržuazinę nepriklausomybę”. Visa tai, aiškinant Maironį, — sakė Sniečkus 1948 metais, — reikia atmesti (žr. kolektyvinį rinkinį: Maironis, Brooklynas, 1963 metai, p. 161-162).

Kaip caro žandarai iš Vinco Kudirkos kapo paminklo išgraužė Lietuvos himno žodžius, taip dabartiniai nuo Maironio antkapio išėdė įrašą „Didysis Lietuvos atgijimo dainius”.

Šiaip Maironio vertinime padarytas milžiniškas šuolis nuo tos dienos, kai Petras Cvirka tvirtino, kad šio poeto palikimas yra „bereikšmis ir menkas”, ligi paskesnių metų, kada apie Maironį skaitome: „Jo poezija atitiko plačiausių tautos sluoksnių poreikius, žavėdama, džiugindama, guosdama … Jo poezija įėjo į pagrindinių, nuolatos aktualių dvasinių vertybių tarpą (Vanda Za-borskaitė: Maironis, Vilnius, 1968, p. 490).

2. Tautos atgimimo programa
Kaip atsitiko, kad Maironis taip perskverbė tautą, — kai kas ėmė šaukti apie jo hegemoniją? Naujosios kartos poetas Faustas Kirša net 1924 m. skundėsi: „Mūsų visuomenė dar maironinė”. Nebus klaida tarus, kad ir mes esame maironiniai, kad mums savos ir brangios tos vertybės, kurias poetas skelbė ir dainavo.

O taip atsitiko todėl, kad Maironis anksti, dar mokslus eidamas, jau turėjo Lietuvos atgimimo gaires, o drauge ir priemonę joms skleisti: savo poeziją.

Pagrindiniai šios programos punktai jau glūdi nepaskelbtoj poemoj „Lietuvoj”. Tai —
Tėvynės meilė: „Myliu aš tave, brangi šalelė”. — „Lietuvą myliu, žiedais nuaustą”.
Lietuvos istorija: „Atsimenat, rasit, Palemono žmones”. — Ta praeitis (praeiga) „milžinus davė”. — „Praeigos ieškai mislim sparnuota . . ./Kokių didvyrių čia nežingsniuota”.

Istorija Maironiui buvo ne tiktai praeitis, ne tiktai Vytauto Didžiojo galybė, bet ir gyvoji versmė ateičiai. Čia jis skyrėsi nuo savo pamėgtojo Adomo Mickevičiaus, kuriam „Lietuva jau yra visiškai praeityje” („Konrado Valenrodo” Pratarmė). Maironiui, kaip ir Vincui Kudirkai, Lietuvos praeitis, jos istorija yra stiprybė, kuri turi prikelti miegančią šalį: „Prikelkim Gedimino tėvynę!” — „Laisvė praeityje Maironiui tampa istorinės ateities laisvės laidas” (V. Zaborskaitė: Maironis, p. 120). Poeto žodžiai skambėjo kaip pranašystė, ištryškusi iš visos lietuvių tautos širdies” (t. p. 119).
Todėl „Lietuvoje” Maironis po savo posmo apie šalies praeitį įrašo šiuos viltingus žodžius:

Išilgai pereik Lietuvą didžią!
jauti jau kvepiant ten dvasią jauną,
jauti, lietuviui jau aušra žydžia,
Jog jau gyvybę kaskart atgauna!

Ir dar aiškiau kitoje vietoje:

Širdis man sako, nors protas tyli,
Jogei gadynė turi užstoti,
Kad diplomatų pasibaigs vyliai
Ir iš savųjų gaus tautos sotį.

Toj pat „Lietuvoj” randam ir vėliau poeto kartotus atgimimo šūkius:

Į darbą, broliai! Norint be kardo,
Sau iškariausme geresnį būvį!
Puikūs iš savo tėvynės vardo
Grąžinsime savo tėvų liežuvį.

Čia turime dar vieną Maironio vertybę — lietuvių kalbą. Jis gailisi, kad Mickevičius nesuprato, „jogei lietuvis/mylėti kalbą tur pranokėjų . . .” Mūsų poetas viliasi, kad kai jauni lietuviai „Lietuvai naują iškariaus kelią”, tada „tėvų kalbą namams ir lyrai/Mūsų mergelių grąžins dainelė”.

„Lietuvoj” užtinkam ir kitą svarbią Maironio temą — mūsų šalies gamtos grožį: „Gražios pakalnės kalnų Dubysos!”.
Pagaliau jis „Lietuvoj aiškiai iškelia laisvės mintį:

Geriausis Dieve, atmink ant mūsų
Ir tarp tamsybių parodyk kelią!
Išgelbėk, Tėve, iš globos Rusų
ir duok išvysti šviesią saulelę!

Už kelių metų šias savo idėjas Maironis išleido į lietuvių tautą „Pavasario balsuos” ir poemoj „Tarp skausmų į garbę”. Pirmoje knygoje tokie eilėraščiai kaip „Jaunimo giesmė” yra tiesiog programiniai. Prie minėtų temų pridėję asmeninę ir religinę lyriką, turėsime apytikrę Maironio poezijos idėjų skalę. Vėliau beveik visas jas, savo kovų vėliavą, jis sutraukė į keletą posmų „Raseinių Magdėje”, tardamas — „Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę . . .” Toliau tautos atgimimo dainius liepia mylėti savo kalbą ir tradicijas („Mylėk jos kalbą, senovės būdą”), gamtą („jos girių kvapą, žaliąsias pievas”) ir istoriją („tuos amžius, vardais garsingus”).

„Jaunojoj Lietuvoj” Maironis tiki, kad Lietuva amžių istorijai nepasakė „Dar savo minties paskutinės”, kad „Užgims didvyriai laisvos gadynės” ir kad „Už laisvę kariauti padės Visagalis”.

Čia kas nors paklaus: apie kokią laisvę Maironis dainavo?
„Maironiui visų pirma rūpi nacionalinė laisvė, konkrečiai nacionalinės kultūros vystymo laisvė, kurios taip stoka buvo carinėje imperijoje, tame „tautų kalėjime” (V. Zaborskaitė, t. p. 120-121).

Šioj vietoj ne pro šalį bus pakartoti, kaip šiandien Lietuvoje suprantama nacija. Tai „istorinė žmonių bendrija, susidaranti jų kalbos, teritorijos, ekonominio gyvenimo, kultūros ir kai kurių charakterio ypatybių bendrumo pagrindu; tauta” (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1972). Tuo būdu nacionalinė laisvė apimtų tautos ir teritorijos laisvę, o tai jau būtų valstybė.

Valstybės idėja Maironio raštuose ryški nuo pat pradžios. Kaip jau matėme, „Lietuvoj” jis prašė: „Išgelbėk, Tėve, iš globos Rusų”. „Tarp skausmų į garbę” poemoj jis svajojo apie garsų vaideliotą, kuris prikeltų „Gedimino laikus”, „Pavasrio balsuos” skelbė, kad „Atgims jauna tėvynė”, „Jaunojoje Lietuvoje” šaukė „Prikelkim darbais Gedimino tėvynę!” Šioj poemoj randame žodį autonomiją, o „Mūsų Varguose” — nepriklausomybę, kai poetas skundžiasi —

Kad mes, belaisviai be kovos,
Net nebedrįstam Lietuvos
Svajot laisvos, neprigulmingos!

3. Poetas

Visos šios idėjos ir vizijos būtų galėjusios virsti teorija ar pasilikti siaurame rate, jeigu Maironis nebūtų jų įvilkęs į savo poezijos rūbą. Juk ir Daukanto knygose turime didžią Lietuvos senovę, puikius girių aprašymus ir liuosybę (čia Daukanto žodis), bet jo mintys buvo išsakytos sunkoka kalba ir sudėtingais sakiniais, ir gražūs bei didingi vaizdai bei regėjimai gaivino tik tokius rinktinius, kaip Jonas Basanavičius ar Maironis.

Anais laikais buvo ir daugiau poetų, kurie rašė patriotinėmis temomis, bet jie nebuvo toki geri kaip Maironis. Ten, kur jis geras, jis yra kone tobulai geras. Tas iš paviršiaus toks santūrus, korektiškas ir mandagus vyras savo dvasioje buvo lyg koks žaizdras — su savo audromis, kentėjimais, nusivylimais, svajonėmis ir Lietuvos ateities viltimis. Kuo daugiau susipažįsti su jo gyvenimu, tuo labiau matai, kaip nuoširdžiai, tikrai ir drąsiai jis išliejo savo jausmus ir įsitikinimus „Pavasario balsuose” ir kituose raštuose. Tegul ne visi jo eilėraščiai yra šedevriniai, ten gali užeiti lėkštesnių ir prozaiškesnių, tačiau visi jie yra nemeluoti.

Antras dalykas, kuris ypač iškyla iš paskiausių Maironio kūrybos nagrinėjimų, yra šisai: tos poezijos, iš pirmo žvilgsnio tokios lengvos, skambios, aiškių aiškiausiai suprantamos ir tiesiogiai tave veikiančios, autorius yra savo meno meistras — formos, struktūros, niuansų, melodijos, spalvos, vaizdo. Visi tie dalykai dabar vaidenas toki paprasti ir savaime aiškūs todėl, kad jis nedemonstruoja savo meistriškumo, nerodo, kaip jo eilėraščiai „padaryti” — ten nematyti kaip, sakysime, sur-realizmo mokykloj, siūlių.

Kaip galima susivokti iš pirmųjų Maironio bandymų, tas meno ir kalbos apvaldymas jam nebuvo lengvas. Savo kūrinius jis su kiekviena laida taisė ir gerino, kai kuriuos ir kiaurai perdirbo: „Tarp skausmų į garbę” išaugo į „Jaunąją Lietuvą”. Ir reikia tarti, kad šiame triūse Maironiui sekėsi — naujos versijos ar net smulkūs pakeitimai eilėraštį pakeldavo. Čia jam gelbėjo didelis jo lyrinis skonis ir jausmų tikrumas, nors tarpais ir nepataikydavo. Savo laiku Vaižgantas uždūko, kodėl „Mūsų vargų” antrojoj preliudijoje autorius vietoj žodžio tėvynė padėjo Danutė — „radikaliai pagadino visą neregėto kilnumo ir stiprumo vaizdą” (J. Tumas: Jonas Maironis – Mačiulis, p. 219). Vargšas poetas paskui rankraštyje vėl braukė Danutę ir viršuj įrašė tėvynę. Lygia dalia Bernardas Brazdžionis, redaguodamas septynioliktą „Pavasario Balsų” laidą (1952), grąžino pluoštą Maironio pakeistų žodžių, nes tos eilutės ne tik mums „širdyje prigiję, bet ir autoriui artimesnės, charakteringes-nės” (p. 280). Eilėraštyje „Vakaras ant Keturių Kantonų ežero” Brazdžionis vietoj Maironio paskutinės versijos „Ten, kur Dubysa mėlyna juosta” atstatė ankstesnį ir lankstesni tekstą „Ten, kur Dubysos mėlyna juosta”. Tame pat posme, kur anksčiau buvo „Ko, ašarėle, ko tu per skruostą,/ Nužibus riedi:” atsirado „Kaip perlas, riedi?” —jau šabloniškesnis vaizdas. Seniau Maironis ten pat turėjo tokį savą suasmenintą saulės paveikslą — „Saulė už Alpių leidos sutingus”. Vietoj „sutingus” įvestas ne toks gyvas įvaizdis — „sustingus”.

Vienaip ar antraip tu į jį bežiūrėsi, „Vakaras ant Keturių Kantonų ežero” yra vienas iš gryniausių mūsų lyrikos kūrinių ir formos, ir išgyvenimo prasme. Su ežero bangavimu suderintas viso eilėraščio ritmas — jį skaitydami, pasijuntame, lyg patys liūliuotume ant vilnių. Ilgesingais mostais, padangių keliais poetas savo svajonėj veda mus į Lietuvą, ir kai jau mes gėrimės tėvynės upėmis ir jurginų pulkais, staiga meistriškas tono, vaizdo ir emocijos pakeitimas, lūžis: „Ko, ašarėle, ko tu per skruostą . . .”

Eilėraštis „Nuo Birutės kalno” yra pavyzdys, kaip poetas savo sielos audras taip didingai ir natūraliai sulieja su gamtos, Baltijos, audromis. Ne veltui Balys Sruoga, pats audringas žmogus, kėlė šį kūrinį į aukštybes, o Vaižgantui jis yra „Maironio kūrinių kūrinys” (t. p. 229).

„Trakų pilyje” Maironis kuria ir plečia vaizdus, juos įvairindamas savo jausmais ir praeities dvelkimu. Jonas Aistis sakė, kad visoje lietuvių lyrikoje jam gražiausia yra ši vieta iš „Trakų pilies”:

Kai vėjas pakyla ir drumzdžias vanduo,
Ir ežeras veržias platyn, —
Banga gena bangą, ir bokšto akmuo
Paplautas nuvirsta žemyn.

Gamtos ir asmeninėj lyrikoje Maironis yra nepalyginamas nuotaikų poetas. Iš jo ankstyvųjų „Užmigo žemė” yra nuostabus tokios lyrikos kūrinys, o iš vėlesnio periodo — „Ant Drūkšės ežero” ar „Vasaros naktys”. Viena jo meno stiprybė yra tai, kad tokiuose gamtos eilėraščiuose, o taip pat daugiausia ir kitur, jis išsyk, pirma eilute duoda intonaciją, įveda į nuotaiką ir pagauna melodiją.
Įdomus jis ir tenai, kur gamtos vyksmas siejasi su žmogaus gyvenimo keliais. Štai eilėraštis „Uosis ir žmogus”. Jį gal mažiau žinome, bet kai įsiskaitai, jis darosi vis gražesnis ir prasmingesnis. Tai, kaip sako Zaborskaitė, „be galo vientisos ir išbaigtos koncepcijos kūrinys” (t. p. 157).