Eilėraštis „Nuo Birutės kalno“ yra iš romantizmo epochos poeto Maironio eilėraščių
rinkinio „Pavasario balsai“. Tai išpažintinio pobūdžio eilėraštis, kuriame išreikštas žmogaus troškimas
būti laimingu. Jame poetas, norėdamas išreikšti savy susikaupusius jausmus, kuria jūros vaizdą, kuris
toks ryškus, kad atrodo, jog mes patys stovėtume ant Birutės kalno ir jaustume šio didingo reginio
esmę.
Pirmame eilėraščio posme atsiskleidžia platus jūros vaizdas, girdime „jūros balsus“,
tačiau tai tik būdas atskleisti lyrinio subjekto jausmus, besiveržiantį liūdesį, širdies troškimus. Tokioje
gamtoje jis atranda kūrybinę laisvę, jaučia galintis duoti laisvę jausmams:
Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,
Man krūtinę užliek savo šalta banga
Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,
Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!
Antrame posme atsiskleidžia begalinis ilgesys, noras būti suprastam, priimtam. Tokį savo
pripažinimą autorius sutapatina su jūros bangų mūša ir iš to matome, kad toks praeities ilgesys visada
sugrįžta, kad ir kiek kartų ten vykta, apsilankyta, vis tik jį sugrįžti ten tarsi kažkas traukia, taip, kaip
bangos grįždamos mušasi į tą patį krantą:
Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!
Ir kaip tavo išgirst paslaptingų balsų
Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali,
Nes per amžius plačių nenutildai bangų!
Pirmuose posmuose lyrinis „aš“ išsako savo santykį su jūra, o trečiame posme-santykį su
žmogiškuoju pasauliu, įterpia savo troškimus. Jūrai prasitaria apie savo liūdesį, o jausdamas jūros
ramumą, savo jausmus sutapatina su ja ir sunku atskirti : jis vėtrų prašo sukelti bangas jūroje ar tiesiog
išbudinti jo vidinį pasaulį:
Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl- nežinau;
Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau:
Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau,
Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau.
Paskutiniame posme atsiskleidžia lyrinio subjekto užmojai. Įsigilinęs į savo jausmus,
kreipiasi į jūrą kaip į draugą, kuriuo gali pasitikėti bei patikėti paslaptis:
Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;
Ir kaip audrą nujaus mano sielos skausmus
Paslapties neišduos savo veidu tamsiu
Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.
Su visu vazdu (nerimstančia jūra) susilieja ir pats poetas- neramus, maištaujantis. Jo troškimai tokie pat
platūs, begaliniai, jo skausmo ašaros tokios pat sūrios ir sielvartas toks pat gilus.
Maironis labai reikšmingas lietuvių poezijos raidai, sugebėjo įvairiapusiškai parodyti
žmogaus charakterį, dažnai prieštaringą jo gyvenimo paveikslą. Eilėraštyje „Nuo Birutės kalno“ poetas
puikiai perteikia žmogaus jausmų gamą- įpindamas jūros gaidas ir prisiminimų natas.
