XIX a. pab.- XX a. pr. lietuvių poeto romantiko Maironio eilėraštis „Išnyksiu kaip
dūmas“ priklauso 1895 metais išleistam eilėraščių rinkiniui „Pavasario balsai“. „Išnyksiu
kaip dūmas“ su visu rinkiniu siejasi savo turiniu: subjektyvaus pasaulio iškėlimu,
individualios egzistencijos rūpesčiais. Eilėraštyje išryškinamas visa ko laikinumas,
menkumas.
Eilėraščio pavadinimas- „Išnyksiu kaip dūmas“- atspindi pagrindinę jo temą:
baimę būti pamirštam. Jau pirmose eilėraščio eilutėse jaučiamas lyrinio subjekto skundas:
„Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,/ Ir niekas manęs neminės!/ Tiek tūkstančių
amžiais gyveno, kentėjo,/ O kas jų bent vardą atspės?“.
Antrosios strofos pirmoje pusėje gyvenimo bėgimas lyginamas su marių
bangomis, žmogaus mintimis, norima paryškinti gyvenimo judrumą, nepastovumą.
Antrojoje strofos pusėje poetas prisimena Antikos miestus („Kur Sardės? Atėnai? Kur
Rymo garsaus“) ir jų „vyrus“- poetus, pažymėdamas, jog ne visi jie prisimenami, ne visi
jų veikalai žinomi šiandien, o ir tie, kurie žinomi, skaitomi mažosios pasaulio dalies- tų,
kurie yra išsimokslinę.
Trečiąjį posmą kalbantysis pradeda retoriniais klausimais, sumenkinančiaisjo
kančias, įkvėpimą, pavadina juos „dvasios sumirgusiais žaibais“- nors ir galingais, tačiau
trumpalaikiais. Tai „ Tik kraujas sujudęs, širdies tik plakimas,/ Kuriems nebužilgo
kapai“. Šie žodžiai vėl perteikia laikinumą ir pabaigos baimę, tačiau ketvirtas posmas
primena, kad vieno pabaiga- kito pradžia. Nors jis išnyks, kaip dūmas, „užmirš jo
giesmes“, bet tada nauji poetai kurs, „ieškos įkvėpimo brangaus“. Bet ir jie susidurs su
laiko galia, ir jų laikas baigsis: „Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti,/ Bet vėl kaip
mane ji apgaus!“
Penktame posme suabejojama gerbės reikšme, ji palyginama su „šešėliu, kurs
bėga greta“, parodoma, kokia ji nereikšminga ir taip trumpame mūsų gyvenime.
Paskutinės penktojo posmo eilutės užbaigia eilėraštį verdiktu- „Išnyko žmogus: ir
svajota-sapnuota/ Išblyško kaip ryto aušra!”- pagal visą eilėraštį- pasibaigė gyvenimas,
neliko žmogaus, užsimiršo darbai, išnyko jausmai.
„Išnyksiu kaip dūmas“ nėra tipinis Maironio eilėraštis. Kituose jo eilėraščiuose
ryškios lyrinio subjekto būties atramos- Tėvynė, Aukščiausiasis, broliai, į kuriuos galima
kreiptis, pajusti bendrumą. Čia jų nėra- žmogus tik savyje gali ieškoti stiprybės, ir tuo šis
eilėraštis išsiskiria iš kitų „Pavasario balsų“ eilėraščių. Nepaisant to, Maironis, kaip
visada, puikiai šiame eilėraštyje atskleidė vidinį žmogaus pasaulį, jo baimę išnykti
gyvenimo tėkmėje, būti pamirštam.
