Kolegė Rima Valiuvienė dalijasi konspektu:
Barokinė minties krizė. M. K. Sarbievijus – garsiausias XVII a. Europos poetas, rašęs lotyniškai. Jis gyveno ir kūrė baroko epochos laikotarpiu, t. y. tuo metu, kai žmonija suvokė pažinimo galimybių ribas, gyvenimo trapumą ir trumpumą, neįstengė suprasti dieviškosios tvarkos, bijojo lemties. Ne veltui šį laikotarpį apibūdina tokie posakiai, kaip: „Memento mori“, „Siste, viator“ („Atmink, kad mirsi“, „Sustok, keleivi“ (lot.) – žmogus jaučiasi laikinas šios žemės keleivis, lyg mažas laivelis, klajojąs po neaprėpiamą gyvenimo vandenyną. Barokinė minties krizė įvairiai reiškiasi mene, taip pat ir M. K. Sarbievijaus kūryboje.
Biografija. M. K. Sarbievijus, kilęs iš Lenkijos, didžiąją gyvenimo dalį praleido LDK: anksti įstojo į jėzuitų ordiną, mokėsi Vilniuje, Braunsberge (tuometėje Prūsijos karalystėje), dėstė poetiką Kražiuose bei Pòlocke (miestas dab. Baltarusijoje), vėliau buvo priimtas į Vilniaus universitetą, po poros metų išsiųstas tęsti teologinių studijų į Romą. Čia netrukus išgarsėjo kaip labai talentingas poetas. Pasakojama, kad net pats popiežius Urbonas VIII M. K. Sarbievijų apdovanojęs laurų vainiku. M. K. Sarbievijaus poezijos knygos buvo leidžiamos įvairiuose Europos miestuose, ir ypač įdomu, kad vienam poezijos rinkiniui antraštinio lapo eskizą nupiešė garsus flamandų dailininkas P. P. Rubensas. Įdomu ir tai, jog vienu metu poeto kūryba buvo įtraukta į Oksfordo universiteto studijų programą vietoj garsaus antikos poeto Horacijaus, kuriuo pats M. K. Sarbievijus neretai sekė. Be poezijos, M. K. Sarbievijus garsėjo ir kaip puikus literatūros teoretikas, parašęs knygą „Apie aštrų ir šmaikštų stilių“ („De acuto et arguto“), ir kaip talentingas pamokslininkas. Dėl pastarosios priežasties gyvenimo pabaigoje jis tapo ATR valdovo Vladislovo IV Vazos dvaro pamokslininku. Varginančios pareigos sunkino poeto gyvenimą ir nualino sveikatą – 1640 m. jis mirė Varšuvoje.
Barokinės minties krizės apraiškos M. K. Sarbievijaus poezijoje. Labiausiai poezijos žmogų gąsdina aplinkos nepastovumas: „Viskas laikina žemėj šioj, / Ką materija čia sukuria nerangi“ („Telefui Likui“), „Kintanti sėkmė, nepastovios lemtys / Savo valdžioje laiko vargšą žmogų…“ („Krispui Levinijui“). Likimo rankose visi lygūs: ir paprasti žmonės, ir valstybės, ir Visatos objektai tampa įnoringos lemties žaislais (etinėje odėje „Telefui Likui“ teigiama: „… lemties ranka / Grobia miestus, / tautas ir varganoj tėkmėj / Nugramzdina ji karalius… / O virš griuvenų tų baisių, / Virš kapų, didžiūnus žemės priglaudusių, / Skries lemtis triumfuodama / ir žvaigždžių orbitas ji nusineš kartu / Sūkury nesuvaldomam.“). Žmogus negali valdyti nei laiko, nei likimo, todėl nesustabdomai bėgantis laikas ir nepastovi lemtis jį baugina: „Dešine dosnia valanda ką davė, / Vėl kita pagrobs apgaulia kairiąja…“ („Krispui Levinijui“). Poezijos subjektas yra amžinas vaikasne tik dėl lemties žaidimų, bet ir dėl žmogui nepavaldžios pasaulio tvarkos. Žmogaus menkumą sustiprina nuolat besisukantis lemties ratas: likimas žmogų apsvaigina laikina sėkme, bet netrukus viską iš jo atima (etinėje odėje „Telefui Likui“ nuolat pasikartoja žaidimo žmogumi motyvas: „Žaidžia ratas lemties, žaidžia mumis, deja.“).
Baroko žmogaus moralinės atramos. Nepaisant barokinės minties krizės apraiškų, M. K. Sarbievijaus poezijoje atsiskleidžia dvi moralinės atramos: tikėjimas į Dievą ir stoikų filosofinės tiesos. Priklausydamas jėzuitų ordinui, išpažindamas katalikų tikėjimą, M. K. Sarbievijus poezijoje kuria subjektą, gyvenimo teatrą patikintį Dievui: „Mane tik viena jaudina: kaip aš pats / Atliksiu savo vaidmenį dramoj šioj, / Ar bus patenkinta Dievybė, / Ar pasitiks jį karštais plojimais“ („Janui Libinijui“). Kuklumas, dievobaimingumas saugo poezijos žmogų nuo laikinų malonumų, nes „Kuo nuo žmonių toliau, / Tuo […] rečiau pasieks pavydas…“ („Janui Libinijui“). Dievas pasirodo ne tik kaip žmogaus elgesiomoralinis vertintojas, bet ir kaip Visatos likimo lėmėjas: „Valandoms visoms šio pasaulio Viešpats / Uždeda sparnus per visatą skristi…“ („Krispui Levinijui“). Žmogus nesupranta dieviškosios tvarkos, tačiau turi ja pasitikėti, jei nori išsaugoti dvasios ramybę.
Kita moralinė žmogaus atremtis M. K. Sarbievijaus poezijoje – stoikų filosofija. Ji siūlo žmogui, atsidūrusiam ribinėje situacijoje, elgtis santūriai. Veikėjų stojiška laikysena – stoikų moralės principų: saiko, kuklumo, orumo, nuolankumo tam, ko negali pakeisti, laikymasis. Ypač svarbus saikas. Jis reikalingas tam, kad žmogus, nesaikingai, nesantūriai elgdamasis, negriautų dieviškosios pasaulio tvarkos, neardytų vidinės harmonijos. M. K. Sarbievijaus poezijoje siūloma saikingai džiaugtis greitai praeinančiais materialiais dalykais („Krispui Levinijui“), įtemptą mokslą kaitalioti su poilsio valandomis („Pauliui Kozlovijui“), patariama saikingai gedėti („Publijui Munacijui“).
Ne veltui M. K. Sarbievijus vadinamas krikščioniškuoju arba sarmatų (šiuo terminu, žinomu iš antikos laikų, buvo vadinami visi Lenkijos ir Lietuvos valstybių gyventojai) Horacijumi – tiek krikščionybė, tiek sekimas antika (ypač Horacijumi) mokė vertinti tokias dorybes, kurios nepavaldžios nei likimui, nei laikui.
