Lietuviškasis Holokaustas ir Rytų Europos konfliktas – apie tai lietuvių rašytojas ir dramaturgas Marius Ivaškevičius (43 m.) kalbėjosi Vilniuje, savo darbo kabinete, su radijo „Svoboda“ korespondente Jelena Fanailova.
M.Ivaškevičius – dramaturgas, prozininkas, teatro ir kino režisierius, vienas Europos postdraminio teatro lyderių, Vokietijoje rengtos dramaturgijos bienalės „Naujos pjesės iš Europos“ bendrakuratoris. Maskvos V.Majakovskio teatre sėkmingai rodomos jo pjesės „Kantas. Apie grynojo proto kritiką“ ir „Rusiškas romanas“ (apie Levo Tolstojaus šeimos dramą).
Naujausias M.Ivaškevičiaus darbas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – spektaklis „Didis blogis“ apie Donbaso tragediją. Straipsniu apie žydų masinę kapavietę savo gimtajame mieste Molėtuose, kuriuose rugpjūčio pabaigoje rengiamos eitynės Holokausto aukoms atminti, Marius sukėlė naują diskusijų apie atsakomybę už Holokaustą bangą Lietuvoje. Neseniai grįžo iš darbinės išvykos į Donbasą.
– Buvote Donbase, be to, Ukrainos zonoje. Kaip ten atsidūrėte?
– Mane pakvietė kaip teatralą į Sjeverodonecką – dabar tai Luhansko srities laikinoji sostinė Ukrainos pusėje. Ten su vietos aktoriais ir režisieriumi, dramaturgu statėme politinį spektaklį „Šiaurės pasakojimai“ (t.y. Sjeverodonecko. – Red.). Jiems norėjosi, kad spektaklis nebūtų lokalinis, tad pasikvietė keletą žmonių iš užsienio. Tai buvo pirmasis kelionės tikslas.
O antrasis – net nežinau, kaip tai pavadinti, bet man buvo smalsu. Tai šiek tiek kvepia ekstremaliuoju turizmu, kai žmonės vyksta dėl adrenalino, bet ne visiškai taip. Dėl visko, kas prasidėjo Ukrainoje po Maidano pergalės, man buvo skaudu ir baisu – man tai rūpėjo, kaip ir daugeliui čionykščių žmonių. Man regis, tai tokie pat procesai, kokie pas mus vyko dešimtojo dešimtmečio pradžioje, toks netikėtas kruvinas jų tęsinys.
Skaitykite daugiau:
