Adresantas – siuntėjas.
Adresatas – asmuo, kuriam kas adresuojama, gavėjas.
Aforizmas – trumpas įtaigus posakis, kuriuo vienu ar keliais teziškais sakiniais netikėtai ir taikliai išreiškiama konkreti mintis, pateikiama originali idėja ar
nuomonė. Gali būti išplėstas iki keliolikos sakinių. Būdingas subjektyvumas skiria jį nuo giminingų mažųjų formų – patarlės, sentencijos, maksimos.
Akrostichas – iš eiliuoto kūrinio eilučių pirmųjų raidžių sudarytas prasminis žodis ar žodžių junginys; kartais šiuo terminu pavadinamas pats akrostichą turintis
kūrinys. Akrostichas žinomas nuo Antikos. Renesanso laikais paplito Europos literatūrose. Seniausias lietuviškas akrostichas yra Martyno Mažvydo Katekizmo
(1547) pratarmėje, kurios 3-19 eilučių pradžios slepia autoriaus vardą ir pavardę.
Alegorija – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu, netiesioginės reikšmės pasakojimas. Alegorija dažna pasakėčiose ir pasakose, kuriose suktumas
alegoriškai vaizduojamas lapės paveikslu, godumas – vilko, klastingumas – gyvatės pavidalu ir t. t.
Aliteracija – ryškus tų pačių priebalsių pasikartojimas:
Šnarasi, šnekasi, vėjo pajudinti,
Skleisdami gaudesį alpstantį, liūdintį,
Supasi, supasi lapai nubudinti. (B. Sruoga)
Supasi, supasi lapai nubudinti,
Šnarasi, šnekasi, vėjo pajudinti,
Skleisdami gaudesį alpstantį, liūdintį,
Supasi, supasi lapai nubudinti. (B. Sruoga)
Aliuzija – užuomina, nuoroda į kitą literatūros kūrinį, kultūrinį kontekstą, konkretų asmenį ar įvykį.
Alogizmas – nelogiškumas, logikos reikalavimų nepaisymas.
Anachronizmas – klaidingas arba sąlygiškas vienos epochos įvykių, bruožų pritaikymas kalbant apie kitą.
Anafora – stiliaus figūra, pagrįsta žodžio ar frazės kartojimu
mažiausiai du kartus pagrečiui einančių sakinių, pastraipų, eiliuoto
teksto eilučių ar strofų pradžioje.
Vėjas linguoja topolį juodą –
Vėjas pravirkdė plieno vilnis.
Mano svajonė, mano paguoda –
Jūra tamsioji, jūra – naktis. (S. Nėris)
Antika – graikų bei romėnų senovė, jų kultūra, literatūra.Anonimas – nepasirašyto laiško ar veikalo autorius, nežinomo autoriaus laiškas ar veikalas.Anotacija – trumpas knygos ar straipsnio apibūdinimas.Antitezė – tam tikra paralelizmo atmaina; priešingų minčių ar vaizdų sugretinimas: Darbas – ne vargas, tinginystė – ne laimė.Antologija – įvairių autorių rinktinių kūrinių ar jų ištraukų rinkinys.Antonimai – priešingos reikšmės žodžiai.Antonomazija – tikrinio vardo vartojimas vietoj bendrinio arba atvirkščiai: Kiek daug enšteinų ir galilėjų šešiolikmečiais žemėje miega (Just. Marcinkevičius).Apybraiža – epinis kūrinys, kurio veiksmas glaustas, o pradžia ir pabaiga labai išryškinta.Apysaka – pasakojamasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp romano ir apsakymo. Joje veikėjo (dažniausiai vieno) likimas atskleidžiamas keliaisepizodais, tik vaizduojamas ilgesnis laiko tarpas nei apsakyme.Aprašymas – pasakojimo forma – asmenų, daiktų, gamtos, interjero arba aplinkos vaizdavimas. Aprašymo, kaip meninės vaizdavimo priemonės, reikšmėpriklauso nuo kūrinio žanro, epochos, autoriaus tikslų, tačiau labiausiai jis buvo išplėtotas realistinėje prozoje (apysakoje, romane), reikalavusioje iš autoriaustiksliai atskleisti tiek herojaus charakterį, tiek socialinę aplinką, kurioje jis gyvena.Apsakymas – mažoji epinė forma, glausto pasakojimo laiko ir nedidelės erdvės kūrinys, telkiantis dėmesį į vieną įvykį su nedaugeliu veikėjų, tačiau sukuriantisgyvenimo visumos ir apibendrinimo įspūdį.Archaizacija – archaizmų vartojimas kalboje, literatūros kūrinyje, siekiant sudaryti istorinio laikotarpio įspūdį, kalbėti pakiliu stiliumi, charakterizuoti personažą,sukurti komišką efektą.Archaizmas – pasenęs, nebevartojamas žodis, forma, posakis: „Tik pabalnoki savo ristąjį žirgelį žalio šilko balneliu ir kamanoki juodbėrėlį grynuoju aukseliu,žaboki žirgelį sidabriniais žąslais, pakaustyk sidabro pasagėlėmis, tai tada joki tolimon šalelėn, į marias mėlynąsias, Prūsų žemelėn; ten rasi didį alką, o tamealke tai seną senužėlį, po ąžuolu plačialapiu besėdintį, kaitrią ugnį bekūrenantį…“ (V. Krėvė) Alkas – medžiais apaugęs kalnelis.Argumentas – įrodomąją tezę pagrindžiantis teiginys.Asindetonas – sakinio dalių arba sakinių jungimas be jungtukų beikitų gramatinių jungimo priemonių:
Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!
Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!
Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!
Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia! (A. Baranauskas)
