Diskusijoje dalyvavo susivienijimo AKLAS „Žirklionis“ nariai Mindaugas Grigaitis, Simona Siderevičiūtė, Lina Staponaitė, Loreta Varaniūtė, poetė Ramunė Brundzaitė ir Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Regina Dilienė.
Mokykla yra ypatingas organizmas. Šalia jos, bet ne joje esantys to niekada nesupras. Kaip kvantinėje mechanikoje nustoja veikę tradicinės fizikos dėsniai, taip mokykloje deformuojasi visi „aukštieji“ programų tikslai ir uždaviniai. „Priversime mokinius skaityti!“ ― neslėpdami deklaruoja naujosios programos rengėjai ir sudeda į pusantrų metų kursą 36 privalomus autorius, antra tiek ― kontekstinių! Kanonas! Kai kalbame apie kanoną, pirmiausia reikėtų paklausti, kas yra to kanono adresatas, kokiu tikslu kanonas sudarytas. Jeigu kažkam kanonas ― vien tautinis orientyras, tai jį sudarys vieni kūriniai, jei kanonas ― moralinis autoritetas, ― kiti, jei formos ieškojimai ir atradimai ― dar kiti autoriai ir kūriniai. Dabar, kai kalbame apie mokyklą, tas adresatas ― šešiolikos ― aštuoniolikos metų jaunuolis ― ir jo tikslai, jo gebėjimas ar negebėjimas „perskaityti“ kanoną visiškai ignoruojamas. J. V. Gėtės „Faustas“ irgi neblogas dalykėlis, bet jo niekas neskaito mažyliams kaip pasakėlės prie miegą… O mes norime, kad tas maištingas paauglys, vis dar nerandantis tapatumo su savo šeima, savo namais, draugais ar artimiausia aplinka, imtų spręsti egzistencines tautinės tapatybės problemas? Kad suprastų, kokią gyvenimo išmintį sako mirčiai į akis žvelgiantis kūrėjas? „Sušukuok ežį!“ ― replikuoja įpykęs paauglys, o man tas „ežio šukavimas“ ― tai naujosios vidurinio ugdymo literatūros programos kūrėjų užmačia per privalomus senovinius (mokinių terminas) tekstus, atseit kanoną, visus –niolikinius paauglius staiga padaryti ramiais, solidžiais tautinės tapatybės puoselėtojais, kuriems, anot J. Aisčio, „gera vargt čia, Lietuvoj“. Naujoji programa, tas nelemtas kanonas, tik dar labiau atitolino vaikus nuo literatūros, įtvirtino veidmainystę ― pamokos tapo kažkokių deklaratyvių, bet visai svetimų ir nesuprantamų tiesų kalimu, o literatūra, kaip autentiška jauno žmogaus minčių erdvė, nustojo egzistavusi ― išnyko kaip dūmas, neblaškomas vėjo… Prievarta skiepijama lietuvio valstiečio ― artojėlio ar audėjėlės ― tapatybė ir jos tikrinimas egzaminu (!) vaikams kelia tik isterišką juoką. Jie skuba kuo greičiau pritapti prie Anglijos, Amerikos, Škotijos, Belgijos, Olandijos, Švedijos ir t. t. kultūros ir tapatybės ― lietuviškose mokyklose uždrausto vaisiaus (o jis, sakoma, saldžiausias).
Visas straipsnis- diskusija:
Literatūros klasika – tarp autoriteto ir ikonos (II dalis)
_____________________
O čia „Lituanistų avilio” šeimininkių mentalitetas, cituoju:
„BLOGIS ĮVARDINTAS
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-12-10-zirklionio-diskusija-literaturos-klasika-tarp-autoriteto-ir-ikonos-ii/92005
Labai svarbu girdėti visas mokytojų pastabas. Ir manifestus, kad ir diskusijomis pavadintus. Solidarizuojuosi su mokytojais, esu pasibaisėjęs jų patiriama prievarta. Iš tiesų, kodėl mokyklai brukamos tautinės ideologijos ir kanonai? Kodėl mokyklų programose ir vadovėliuose nėra „falolologinio Maironio”? Ar neatėjo metas paaugliams patraukliai falocentrinei lietuvių literatūros interpretacijai? Būtina šį mokytojų manifestą plėtoti, perkelti jį iš krikščioniškos Bernardinų aplinkos į tėvų ir mažumų forumus. Privalu atsinaujinti!