Indrė SKABLAUSKAITĖ
Tą vakarą Kintuose, buvusioje Kiminių sodyboje, skambėjo apeiginės lietuvininkų vestuvių dainos, instrumentinė muzika, oracijos, įvairiausi, paslapčių kupini dialogai… „Buvo gera“, – taip kalbėjo žmonės. O mes papasakosime apie tai, kas iš atokiausių kampelių surinko, sukvietė ir gerumą širdyje pasėjo…
Net mėlynas dangus ir šalia tyvuliavusios marios nuščiuvo, kai sodybos kieme, kaip prieš šimtmetį, įžengė senoviniais, XIX a. laikmečiui būdingais rūbais apsirėdę lietuvininkai. Prasidėjo teatralizuota programa „Lietuvininkų vestuvės“, kurių apeigas Klaipėdos etnokultūros centro kolektyvas „Alka“ (vadovai R.Šukienė, J.Kavaliauskas) bei Klaipėdos valstybinės kolegijos kolektyvas „Aitvaras“ (vadovas J.Kavaliauskas) atkūrė remdamiesi senaisiais lietuvininkų papročiais ir personažais. Čia būta ne tik oracijų, originalių vestuvininkų dialogų, bet ir žodinių formulių, lydėjusių apeiginius veiksmus. Skambėjo viena gražiausių mergvakario dainų „Aš atsisakiau savo močiutei“. Šią dainą Pilypas Ruigys įdėjo į 1747 metais vokiečių kalba išleistą „Lietuvių kalbos kilmės būdo ir savybių tyrinėjimą“ – istorinę studiją apie lietuvių kalbą, jos kilmę ir pobūdį. Tą dainą dramoje „Žvejė“ 1782 metais panaudojo ir Johanas Volfgangas Gėtė. Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė paminėjo, jog lietuvininkų vestuves aprašęs E. V.Berbomas, kuris amžinai atgulė Muižės kapinėse, džiaugtųsi matydamas, kad ir šiandien tebegyvos lietuvininkų tradicijos…
Pasižvalgykime ir mes – gal iš to, kas gražu, tikra ir per amžius išsaugota, bent dalelę panaudosime ir savai šventei. Juk senaisiais laikais gyvavusi tradicija vestuves švęsti rudenį transformavosi į žolynais, medžių žiedais, žydinčiomis liepomis, vilnijančiais rugiais kvepiančią vasarą.
Praskleiskime gražiausius vestuvių papročius žvelgdami į tai, ką atkūrė folkloro ansamblis „Alka“ ir tai, ką apie šilutiškių lietuvininkų vestuves papasakojo 1897 metais gimęs evangelikų pamokslininkas–sakytojas Augustinas Deivelaitis.
Vedybos be burtų neįsivaizduojamos, arba „pasileisk tu man taip, kaip sens su jauna vest“
Programa „Lietuvininkų vestuvės“ pradedama atkarpa iš „Vedybinių burtų“. Seniausi rašytiniai šaltiniai užfiksavo, jog, norėdami kurti šeimą, jaunimas ne tik lankydavos jomarkuose, šokiuose, atlaiduose, bet imdavos ir vedybinių burtų. Sako, kad labiausiai populiarus buvęs ir per Jonines gyvavęs vedybas lemiantis burtas: nusigręžus mėtyti žolynų vainikus ant šakoto medžio. Stebėdamos, iš kelinto karto užsikabins vainikas už medžio šakų, merginos žinojo, už kelerių metų ištekės. Jei merginai pavyksta užmesti vainiką iš pirmo karto, jai lemta tais metais ištekėti.
1956 metais užrašytame sakytojo A.Deivelaičio pasakojime apie šilutiškių lietuvininkų vestuves užsimenama: „Pasileisk tu man taip, kaip sens su jauna vest“. O tai reiškia, kad vyrams kurti šeimą būdavo priimtina atitarnavus armijoje ir sulaukus 27-28 metų, mergelės tekėdavo būdamos 20–ies. Jauną vyrą, vedusį senesnę merginą, ar merginą, ištekėjusią už senio, visi pirštais badydavę.
“Vainiks neina prieš kepurę…“
Pasakojama, kad čia, lietuvininkų krašte, visur reikėjo piršlio. Piršlį, seniausiais laikais vadintą ponu, atsiųsdavo jaunikis, nes „vainiks neina prieš kepurę, o kepurė prieš vainiką“. Nuo XVII a. lietuvininkų krašte atvykdavo piršlys, kuris negalėdavęs eiti pėsčiomis, negalėdavo važiuoti vežimu, o turėdavo joti raitas, rankoje laikyti žalią lazdyno rykštę su rūtų puokšte. Piršlys stengdavos atvykti, lietuvininkų žodžiais tariant, „valgomą“ dieną, t.y. ne per pasninką.
Pasakojama, jog pirmą kartą jis atvykdavo būsimos nuotakos apžiūrėti, paskui – užsakyti, trečią kartą – piršti ir tik ketvirtą kartą – sužieduoti. Merginos tėvams jis prisistatydavo esantis svečias, kuris ieško malėjos, grėbėjos, grūdėjos, darbininkės, ūkininkės. Kartais piršlys į merginos namus siųsdavo savo žmoną, apie tokią moterį lietuvininkai sakydavo: „Tokia piršlienė – tai kalės liežuvis; ta pirmučiau vinčiavojo, ne kaip kunigas.“
Užgertuvės – teisėtumo ženklas
Piršlybos baigdavosi užgertuvėmis, dar vadintomis rankpaduotuvėmis. Labai svarbi vestuvinio užgėrimo prasmė. Šis ritualas užtvirtindavo susitarimo esmę. Apeigai merginos namuose vadovaudavo žiuponė. Jaunieji viešai vienas kitam prisiekdavo ištikimybę, tai patvirtindavo užgerdami alumi ar stipresniu gėrimu. Po užgertuvių laukdavusi sugultuvių apeiga, jaunieji lydimi į klėtį, kur jų laukdavo jaunavedžių lova.
O.Glagau, aprašydamas lietuvininkų buitį ir būdą, paliudijo, kad lietuvininkai susižadėdavo nuotakai ar jaunikiui užrašius žemę, tačiau vienai ar kitai pusei nusivylus, susitarimų nebuvo laikomasi. Lietuvininkai sužadėtuvių apeigose žiedus ėmė naudoti gana vėlai – tik XX a., manydami, kad tai „vokiečių mada“.
Po piršlybų vykdavo užsakai, ir jeigu lietuvininkai apie sužadėtuves ar „sutartuves“ nepranešdavo kunigui, mokėdavo 8 markių baudą į bažnyčios iždą.
Baldijimo vakaras
Taip lietuvininkai vadindavo svotbos išvakarėse vykusį mergvakarį. Jaunikis nueidavo į marčios namus ir puošdavo marčios kampą eglišakiais, draugės dabindavo gėlėmis, žolynais, karpiniais. Tą vakarą visus ir į poras sukviesdavo, ir sustatydavo pirmoji draugelka. Pasakojama, kad šokdavo, dainuodavo. Šukavo nuotakai plaukus, pynė kasas, užfiksuotas paprotys, kad būsima nuotaka savo draugėms per petį mesdavusi šukas – kuri pagriebdavusi, ta greičiausiai ir ištekėdavusi. Naktį lauke į sieną mėtydavo puodynes. Mėtydavo taip, kad jos sutrūktų, todėl šis vakaras ir vadintas „baldijimo vakaru“.
Svotba
Į vestuves kviesdavo kvieslys: „Ant šio krašto į svotbą kviesti vis eidavo kviesliai: marti su draugelka, o pas jaunikį – jis su draugelka.“ Pasakojama, kad evangelikai atėję sakydavo: „Laba diena!“, katalikai – „Garbė Jėzui Kristui!“. Kvieslys atjodavęs ir raitas, pasipuošęs, mokėdavęs šmaikščiai pakalbėti. Už pakvietimą jį visuomet apdovanodavę: „apkamšydavę juos žekiais“, dovanodavo juostų, rankšluosčių ir taip privaišindavę, kad „jie nemokėjo nė poterių suskaityti, nematė kur eiti“.
Svotba tradiciškai vykdavusi penktadienį. Sakoma, jog „veizėjo, tik kad pilnas mėnesis būtų: tada jaunieji būsią turtingi. Klaipėdiškiai liuteronai atsiminimuose pasakoja, kad „svots vis buvo ketvirtadienį ir penktadienį, šeštadienį baigdavos, sekmadienį linksmintis – nuodėmė“.
Vestuvėms ruoštasi: skersti gyvuliai, kepti pyragai, darytas alus. Šio gėrimo prigamindavo tiek, kad prūsų valdžia dar XV a. išleido nuostatus, kuriuose įsakė nesunaudoti daugiau kaip šešias statines alaus, nevaišinti svečių daugiau kaip tris kartus, išlydėjimo apeigose nuotakos tėvams „duoti“ (ruošti) tik du stalus, o jaunikio tėvams – keturis. Vėlesniuose nuostatuose nurodoma, kad turtingųjų vestuvėms galima pagaminti dvi statines alaus, neturtingųjų – vieną.
Lietuvininkų krašte nuotaka būdavo vadinama marčia, jos svočią šaukė – žiupone, pamerges – draugelėmis. Nuotaka svotbos rytą puošdavosi išskirtine galvos danga – juodo aksomo karūnėle su mirtų, kartais rūtų, vainikėliu. Tokią karūną XIX a. aprašė E.Gizevijus pasakodamas, kad Rusnės apylinkių nuotakos puošėsi juodo fetro arba aksomo antmovu nelyginant skrybėlė be dugno ir be brylių.
Iš bažnyčios išėjus marčios draugelkos visus apdovanodavo drobės stuomenimis, arklius puošdavo šleifais. Sutuoktinio namuose marčią pasitikdavo tik šiojo motina. Ši siūlydavo duonos, vandens ir būtinai užsveikindavo alaus kupka. Duona ir druska vestuvių apeigose naudota kaip magiška priemonė, nulemianti įvairių gėrybių gausą. Tai buvo ir priėmimo į naują bendruomenę ženklas.
Sulaukus vidurnakčio nuotaką sodindavo viduryje stubos (gyvenamojo kambario), užrišdavo jai akis, dainuodavo. Nuėmę vainiką, į jį įstatydavo žvakeles, kurias uždegdavo marčios sesuo arba brolis. Lydint nuotaką į klėtį, vainikėlį su degančiomis žvakėmis įduodavo marčiai į rankas, eidami visi dainuodavo dainą „Oi, vainiki, vainikėli“.
A.Deivelaitis mini, kad šios ceremonijos pabaigoje dar šoktas senovinis marčios šokis „Skepetynė“. Vestuvių dalyviai sustodavo ratu, o viduryje, po šokio su jaunikiu, nuotaka šokdavo su visais vyrais iš eilės. Paskutinis marčią šokdino dieveris – jaunikio brolis. Po marčios šokio vykdavo nuotakos gaudymas ir gaubtuvių apeiga, kurios metu skara užmetama ant galvos. Po „Skepetynės“ marti apdovanodavo vyro gimines, dovanų tekdavo ir uošvienei, ir uošviui, net svainiui, su visais naujaisiais giminaičiais marti šokdavo ir šokį, kurio metu buvo dainuojama:
Aukštais kalnais, lygiais laukais
Vaikščiojo mergytė
Rosen Selber dai dai dai,
Vaikščiojo mergytė…
Po gaubtuvių apeigų marti jau būdavo papuošta ištekėjusiai moteriai priderančia galvos danga – muturu. Gaubtuvės simbolizavo viešą priėmimą į naują šeimą ir giminę. Po šios apeigos vykdavo marčios pavedimas jaunikiui, dovanos vyro giminėms, marčios ašarų gėrimas ją apdovanojant. „Lietuvininkų vestuvės“ baigiamos iškilmingais marčios pietumis. Vaišės įnešamos su ypatinga pagarba ir iškilmingumu.
Straipsnio nuoroda:
