Esu, gyvenu, rašau. Nesvarstau, ką man reiškia vienas ar kitas dalykas, nestabčioju. Tiesiog darau, ką suprantu, kad turiu daryti. Ir viskas. Buvimas „ant bangos“ – labai sąlygiškas, mano tikrojo, gelmingojo, gyvenimo jis niekaip nepaliečia, todėl beveik jo nejuntu. Tiesa, pastebiu, kad vis daugiau žmonių atpažįsta mano veidą. Vieni rodo simpatiją, kiti stebi godžiai ir priešiškai, kaip kokį žvėrį. Jaunesnė gal būčiau neatlaikiusi tokio „matomumo“, įsitempčiau, iš savigynos imčiau ką nors vaidinti. Bet su amžiumi darausi kontempliatyvi (juokiasi), tai mane turbūt apsaugo. Plačiau skaitykite čia- >>>
Skaitomiausi įrašai
