Kartą varlė išgirdo lakštingalos giesmę ir buvo sužavėta. Lakštingalos juk tikrai neblogai čiulba, šito net varlės negali nepastebėti.
„Būtų puiku, – pagalvojo ji, – jei ir kiti paukščiai taip mokėtų! O tai visame miške nė vieno tikro giesmininko: vieni klykauja, kiti karkia, treti ūbauja, o kad už širdies griebtų – tokių nėra. Kaip gaila!”
Ir varlė ėmė mokytis iš lakštingalos. Kiekvieną vakarą atšuoliuodavo prie to medžio, kur lakštingala buvo įpratusi giedoti, ir rūpestingai kartojo jos treles – na, kaip mokėjo. Pradžioje nieko neišėjo. Bet praėjo keli mėnesiai ir jos atkaklumas buvo apdovanotas – varlė išmoko kelias gaidas. Ne visas, žinoma, tik dvi tris, bet pradžiai (ir dar varlei) tai buvo didelis pasiekimas.
Kadangi jai norėjosi kuo greičiau imtis darbo, tuojau pat nušokavo į mišką ir ten ėmė paukščius ir žvėris mokyti to, ko išmoko pati. Žinoma, mažai kas į ją žiūrėjo rimtai. Bet varlė nepasidavė, ji įkalbinėjo, įtikinėjo, įteiginėjo naujas idėjas į užsispyrusias miško gyventojų galvas, užkrėsdama juos savo pavyzdžiu… Ir jos atkaklumas buvo vėl apdovanotas. Praėjo keli mėnesiai, ir miške visi ėmė kvaksėti. Su pašvilpavimu…
P. Mordkovič (vertimas)
