Kuri kalba turi buti gimtoji lietuviu emigrantu vaikams? argumentuokite
Šiuo metu lietuviais save laiko iki 4,2 mln. žmonių (įskaitant lietuvių k. nemokančius
asmenis). Pasaulyje yra apie 3 000 kalbų. Įvairias kalbas vartoja skirtingas skaičius
žmonių. Lietuvių kalba yra labiausiai vartojama iš rytų baltų kalbų. Ja šneka apie 3 mln.
žmonių Lietuvoje, šiek tiek Baltarusijoje ir Lenkijos šiaurės rytuose (vadinamos lietuvių
kalbos salos). Be to, nemažai lietuviškai kalbančių yra JAV, Kanadoje, Jungtinėje
Karalystėje, Airijoje Ispanijoje, Australijoje, Vokietijoje, Latvijoje ir kitur. Iki Antrojo
pasaulinio karo lietuvių gyventa ir Rytų Prūsijoje, kur nuo XVI a. vidurio buvo išsiplėtusi
lietuvių literatūrinė bei kultūrinė veikla.
Emigrantai iš Lietuvos yra linkę išsaugoti
kalbinius saitus su gimtine ir skatina vaikus mokytis kalbėti lietuviškai, bet susiduria su
pluoštu problemų – nuo vaikų pasipriešinimo iki mokslui tinkamų priemonių trūkumo.
galima išskirti 3 emigrantų grupes, kurie arba sieja savo ateitį su Lietuva, arba jaučiasi
nutraukę visus saitus. Pirmąją grupę sudaro asmenys, kurie planuoja grįžti į Lietuvą ir
tiksliai žino, kada tai įvyks. Tokie išeiviai aktyviai rūpinasi lituanistiniu vaikų ugdymu,
atostogas renkasi praleisti Lietuvoje, namuose kalba tik lietuvių kalba.Antrojo tipo
išeiviai norėtų grįžti, bet nežino, kada tai galėtų įvykti. Šio tipo lietuviai taip pat rūpinasi,
kad vaikai mokėtų lietuvių kalbą, nes šie galbūt norės Lietuvon parvykti visam
laikui.
Trečiąją grupę sudaro tie išeiviai, kurie tikrai neplanuoja parvykti į gimtinę. Jiems
svarbiausia, kad jų atžalos lietuviškai mokėtų rašyti, skaityti ir susikalbėtų, tačiau kalbos
taisyklingumas jiems nerūpi.Giluminiai interviu bei darbas grupėse atskleidė, jog
emigrantai labai neigiamai vertina Lietuvos švietimo sistemą, tuo metu užsienio valstybių
mokymas vaikams jiems yra priimtinesnis. Be kita ko, tėvai dažnai turi kovoti su vaikais,
nes šie labiau linkę laisvalaikį praleisti su draugais, o ne mokytis lietuvių kalbos. Tyrimai
rodo, kad per aštuoniolika nepriklausomybės metų iš Lietuvos emigravo apie 400 tūkst.
piliečių – daugiau nei 10 proc. iš dabartinių maždaug 3,3 mln. gyventojų. Nors Lietuvoje
daug kalbama apie emigrantų susigrąžinimo svarbą, nuolatos akcentuojama lietuvių
kalbos puoselėjimo būtinybė, tačiau pasirodo – viena iš emigrantus namo grįžti
stabdančių priežasčių būtent gimtoji kalba. kalbą primiršę iš užsienio grįžtantys vaikai
mokykloje susiduria su rimta problema, nes kol kas nėra numatyta jokia programa, kuri
padėtų vaikams prisiminti kalbą. Kalbą primiršę vaikai yra priversti mokytis bendrose
klasėse, kartu su Lietuvoje nuolatos buvusiais vaikais, tačiau programos ir reikalavimai
visiems vienodi„Kol kas kalbą primiršusiems vaikams padeda tik pedagogų
supratingumas, iniciatyvumas ir geranoriškumas, tačiau niekas negali priversti pedagogų
aukoti savo laisvo laiko papildomai dirbant su tokiais vaikais“Labiau pasisekė tiems
vaikams, kurie lietuvių kalbos iš viso nemoka, nes nemokantiems kalbos yra rengiamos
išlyginamosios klasės, kuriose vaikai yra mokomi lietuvių kalbos…šiuo metu yra
atliekamas tyrimas, kurio metu tikimasi sužinoti tikslų vaikų skaičių – kiek vaikų yra
primiršę, ir kiek visai nemoka lietuvių kalbos, „Atsakomybę turi prisiimti tėvai, kurie
kartu su vaikais gyvena užsienyje“Tuo tarpu moksleivius užsienyje baigusius vidurines
mokyklas ir norinčius studijas tęsti Lietuvos aukštosiose mokyklose kankina ne tiek
kalbos, kiek pažymių įvertinimo problemos. Emigrantai iš Lietuvos yra linkę išsaugoti
kalbinius saitus su gimtine ir skatina vaikus mokytis kalbėti lietuviškai, bet susiduria su
pluoštu problemų – nuo vaikų pasipriešinimo iki mokslui tinkamų priemonių trūkumo. Į
Marijampolę po ilgų gyvenimo svetur metų sugrįžo lietuvės ir užsieniečio šeima su trimis
mokyklinio amžiaus vaikais. Jie nemoka lietuviškai, todėl kol kas negali mokytis
bendrojo lavinimo mokykloje.Vietos valdžia nusprendė „Ryto“ vidurinėje mokykloje
įsteigti išlyginamąją mobiliąją grupę savivaldybės teritorijoje gyvenantiems ir
nemokantiems lietuvių kalbos mokiniams pasirengti mokytis pagal bendrojo lavinimo
programas.
Per metus už trijų moksleivių lietuvių kalbos mokymą iš moksleivio krepšelio skirti 30
tūkstančių litų.
Pedagogams susikalbėti vokiškai ar angliškai nebus sudėtinga. Tačiau problemų gali
kilti, jei į Marijampolę grįžtų emigrantai iš Ispanijos su nemokančiais lietuviškai kalbėti
vaikais – mokančių ispanų kalbą mokytojų „Ryto“ mokykloje nėra, rašo „Lietuvos rytas“.
Sparčiai vykstant Lietuvos gyventojų emigracijai ir intensyviai integruojantis į įvairias
tarptautines veiklas, vis rečiau kalbame lietuviškai.
1990-2005 metais iš Lietuvos išvyko daugiau nei 300 tūkst. gyventojų. Tikėtina, kad jei
tokie emigracijos tempai išliks ir toliau, per artimiausią dešimtmetį neteksime dar 500
tūkst. gyventojų.
Dėl šių priežasčių vis rečiau vartojama lietuvių kalba: išvykusieji dažniausiai bendrauja
angliškai, o likusieji Lietuvoje, integruodamiesi į pasaulį, priversti vis dažniau vartoti
užsienio kalbą. Tikėtina, kad per 25–50 metų nuolat vartojančių lietuvių kalbą asmenų
sumažės daugiau nei trečdaliu. Reikia pažymėti, kad emigrantų vaikams lietuvių kalba
bus ne pagrindinė, o tik gretutinė – užsienio kalba. Dauguma emigrantų Lietuvių kalbos
jau mokysis kaip anglakalbiai.Daugelis mažųjų užsienio valstybių jau priėmė atitinkamas
kalbos vartojimo skatinimo, užsieniečių mokymo programas. Tačiau Lietuvos valstybės
institucijos šiuo klausimu nedaro nieko, išskyrus deklaratyvaus, pranešimų spaudai
pobūdžio veiksmus. Lietuvių kalbą besirūpinančios institucijos siekia išsaugoti
taisyklingą bendrinės lietuvių kalbą, sielojasi skolinių antplūdžiu į lietuvių kalbą, remia
kalbos technologijų programas.
Tačiau bendras valstybės finansavimas, kuris skiriamas lietuvių tapatybės skatinimui,
lietuvių bendruomenių kūrimuisi, lietuvių kalbos informacinėje visuomenėje
programoms, yra fragmentiškas, tarpusavyje nesusietas, neorientuotas į bendrus Lietuvos
visuomenei reikalingus tikslus.
Vytauto didžiojo universiteto (VDU) profesorė Rūta Marcinkevičienė sako, kad, lyginant
kalbos išsaugojimo ir nacionalinio identiteto programas kitose mažose Europos šalyse ir
Lietuvoje, matoma akivaizdi praraja, nes Lietuvoje kalbos išsaugojimui skiriamas
finansavimas iki 50 kartų mažesnis negu svetur.
