Kaskart, iškilmingomis progomis išgirdus Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, krūtinėje suspurda širdis. Mano tėvynė, mano žemė, mano kraštas, mano Lietuva! O čia – jos balsas. Mano bočių balsas. Išdidus, nepalūžęs, iškentęs negandas ir vargus. Tik jų dėka gimiau laisva. Jų dėka žinau, ką reiškia nevaržomos nuomonės ir malonumo rašyti skonis, kai ką tik gimusios gležnutės kūrybos netraiško griežtos cenzūros tankai. Tik mūsų tėvų ir senelių pastangomis mes visi žinome, kodėl esame tokie, kokie esame, ir kokią įtaką dabarčiai padarė praeitis, kuri nenuginčijamai yra ypatingai svarbi šių dienų tautos gyvenimui.
Kaip jau minėta, istorijos vaidmuo – itin reikšmingas. Ji ugdo ateinančių kartų sąmoningumą ir atsakomybę prieš tuos, kurie savo krauju sumokėjo už geresnę mūsų būtį. Minėdami Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, Žalgirio kautynių jubiliejų, vykdydami tokias socialines akcijas kaip „Misija – Sibiras“, mes neleidžiame užmiršti jauniems žmonėms, kas jie tokie yra iš tiesų, nes visa tai prisimename tik iš istorijos vadovėlių. Mums jau svetimos rezistencinės kovos ar koncentracijos stovyklos bei masiniai trėmimai, palietę ne vieno lietuvio šeimą. Svetimas netekties jausmas, skausmas, priverstinė emigracija ir gimtosios sodybos ilgesys. Tačiau tik panaikintos istorijos „baltosios dėmės“ bei atskleista tiesa padeda suvokti, kokia brangi yra žemė, ant kurios stovime, ar tyras Dzūkijos miškų oras, kuriuo mes kvėpuojame.
Be to, kaip ir kiekvienam žmogui atskirai, taip ir visai tautai svarbu žinoti savo kilmę. Kaip prieš kelis šimtmečius žmonės gyveno ir dirbo? Kokia kalba kalbėjo? Kokia visuomenės santvarka vyravo? Tik žinodami praeities faktus, kokie buvome praeityje, mes galėsime žinoti, kas esame šiandien, ir kas būsime ateityje, nes tik užpildžius visus loginės sekos nežinomuosius turėsime galimybę tvirtinti, jog ji yra teisinga. Tai tikrai suprato iškiliausi mūsų tautos žmonės, kaip antai Donelaitis, „Metuose“ aprašęs būrų ir ponų gyvenimą bei santykius, V. Krėvė, ne tik dramatiškai aprašęs Skirgailos asmenybę savo dramoje „Skirgaila“, bet ir to meto gyvenimą, ar J. Marcinkevičius, vienoje iš savo trilogijos dalių „Mažvydas“ pabandęs interpretuoti ir tai, kaip galėjo elgtis Martynas Mažvydas, ir aprašęs tautiškumo problematiką bei sunkią lietuvių kalbos dalią to meto Karaliaučiuje. Tad pagrįstai galima tvirtinti, jog tautos praeitis – sąlyga tautinei savimonei vystytis.
Galiausiai, tik žinodami, kiek pastangų mūsų protėviai įdėjo, kokias kančias patyrė, norėdami išlaikyti tautos bei valstybės laisvę ir suverenitetą, dabarties žmonės gali labiau vertinti ir mylėti savo šalį. Štai B. Sruoga savo memuaruose „Dievų miškas“ pasitelkdamas ironiją, sarkazmą, pasakoja, ką jam, tikram lietuvių tautos intelektualui, teko iškęsti koncentracijos stovykloje. Tik morališkai stiprus žmogus gali taip papasakoti įvykius, virtusius ne jo vieno, bet visos tautos tragedija. Taip autorius tarsi parodo visų savo tėvynainių tvirtybę, šių dienų lietuvius priversdamas susimąstyti apie tėvynės praeitį, pažvelgti į ją kitaip, ir skiepija pagarbą žmogiškosioms vertybėms, kurios yra vienas svarbiausių veiksnių, kuriant modernią, perspektyvią, tačiau ir tradicijas išlaikančią valstybę.
Sigitas Parulskis yra rašęs apie žmogaus veidą, ir apie tai, jog jis – žmogaus gyvenimo laikrodis. Mano manymu, tautos praeitis – tai laikrodis, kuris parodo, koks yra jos veidas. Kiekvienas istorijos posūkis tame veide įbrėžia naują juoko ar liūdesio raukšlelę, ir parodo veido savininkės – tautos – brandą, bei kelią, kuriuo ji į ją ėjo. Tuo tautos praeitis dabarčiai ir yra svarbi.
