Elžbieta Banytė
Kornelijaus Platelio tekstų strategija ir Antika
Šis tektas yra antroji straipsnio „Antikos recepcija ir transformacijos Kornelijaus Platelio ir Gintaro Patacko poezijoje“ dalis.
Kornelijus Platelis kreipiasi į intelektualų skaitytoją: jo poezijoje daug nuorodų į įvairias kultūros plotmes. Visgi galima pastebėti antikinių elementų dominavimą. Netgi kai kurių jo knygų pavadinimai nurodo į Antikos tekstus: „Žodžiai ir dienos“ (1980 m.; plg. Hesiodo „Darbai ir dienos“), „Prakalbos upei“ (Marijus Šidlauskas čia įžvelgia Hėrakeleito upę[1]), o „Palimpsestai“ tiesiogiai pasako, kad egzistuoja hipotekstas. Perkeltine prasme terminas „palimpsestas“ vartojamas, kalbant apie literatūros kūrinį, turintį daugiau nei vieną prasmės sluoksnį ar lygmenį[2]. Vadinasi, poetinė programa nusakoma jau pavadinimuose – nesiekiama originalumo, rašoma tarsi ant to, kas jau sukurta. Literatūra gimsta iš literatūros, tekstas – iš kitų tekstų. Šis suvokimas yra tipiškas postmodernistams, kurie bet kurį tekstą suvokia kaip intertekstą, taigi visi autoriai remiasi jau anksčiau parašytais tekstais. Remiantis tokia logika, Platelio tekstai ir Antikos tekstai yra toje pačioje pasakymų (angl. utterance) sistemoje.
Anot Vijolės Višomirskytės, perrašinėjant mitą, ardomas ir pirminis tekstas, jo socialinė aplinka, ir „tas socialinis kontekstas, kuriame vyksta tas perrašinėjimas“[3]. Vadinasi, antikinio mito ir postmodernybės susidūrimas neišvengiamai yra kritiškas, ironiškas – ironizuojamas ir antikinis mitas, ir postmodernybė. Tokia strategija matoma Platelio eilėraštyje „Obuoliai“: čia ne Paris turi obuolį, o Afroditė maišą jų nusipirko turguje ir veža šeimai penktu troleibusu. Svarbu pažymėti, kad tradicinis atributas – obuolys, kurį laikanti deivė dažnai vaizduojama dailės kūriniuose, išsaugotas, tačiau jis nebe vienas. Mite aprašomas obuolys yra vienintelis, dažnai dar vadinamas Nesantaikos obuoliu, nes dėl jo susiginčijo Atėnė, Hera ir Afroditė, buvo sugadintos Pelėjo ir Tetidės vestuvės, o Troja pasmerkta žlugti. Maišelis obuolių leidžia suprasti, kad vienas vaisius nėra svarbesnis už kitą – jie visi vienodi, rausvi. Be to, obuolys – mitinis simbolis – perkamas ir parduodamas turguje. Obuolio įvaizdis pasikartoja, kai kalbama apie Afroditės krūtis: „Nejučia krūtų obuoliuos sutvinkčioja syvai“[4]. „Nejučia“ parodo, kad Platelio kuriama Afroditė, priešingai nei mitinė, negali kontroliuoti savo geismo – ji praradusi savo dieviškąsias galias.
Vadinasi, antikinis mitas desakralizuojamas įvairiais būdais. Visų pirma, suardomas mitinis pasakojimas: nevyksta nei Pario teismas, nei gražiausiosios apdovanojimas. Obuolių yra daug, o ne vienas išskirtinis, jie pirkti turguje. Be to, mitinis erdvėlaikis tampa konkrečia, atpažįstama realija, penktuoju troleibusu, kuris, kaip žinome, važinėja nuo neigiamai konotuoto Stoties rajono iki Žirmūnų pro Kalvarijų turgų. Modeliuojama Trojos karo situacija: „Atgal pro senių balsus, pro achivų veidus“… Svarbi žodžio forma: vartojama ne homeriškoji „achajai“, bet Vergilijaus pamėgta „achivai“[5]. Įdomu, kad ši eilutė yra „Iliados“ parafrazė: trečioje giesmėje aprašoma senių reakciją į fatališką Elenos grožį[6]. Be to, ši frazė cituojama ir Ezros Poundo „Canto II“, kurią Platelis yra išvertęs. Taigi kuriamas labai sudėtingas, keliasluoksnis intertekstinis dialogas – su Homeru, Vergilijumi, Ezra Poundu. Kad būtų galima interpretuoti XX a. pabaigos situaciją, ją reikia suprasti kitų epochų kontekste. Ženklai, pasak struktūralistų, įgauna prasmę tik būdami sistemoje[7].
Įdomu pasvarstyti, kodėl ši kasdienybės atplaiša yra pateikiama kaip deformuotas Antikos mitas. Viena vertus, įgyvendinama tipiška postmodernizmo programa – senieji mitai postmodernybėje negalioja, jie prarado savo pirminę pasaulio steigimo reikšmę. Vietoj jų kuriami naujieji. Rolandas Barthesas teigia, kad „mitas yra pavogta ir grąžinta kalba. Bet grąžinta kalba nebėra tokia pati kaip pavogta: grąžinant ją padėjo ne į tą vietą“[8]. Mitas nėra paprastas kalbinis pranešimas – jam būdingas „dvigubas kodavimas“, jo gelmėje slepiasi kitas pranešimas, mitas esąs antrinė semiologinė sistema: „tai, kas yra ženklas pirmojoje sistemoje, pavirsta signifikantu antrinėje“[9]. Vadinasi, mito gelminėje struktūroje slypi noras būti perskaitytam netiesiogiai ir tokiu būdu steigti pasaulio supratimo ir aiškinimo būdą, kuris iš mito perskaitymo perspektyvos būtų tinkamas, teisingas. Mite istorinės patirtys perrašomos metaforų kalba – gamtos vaizdais, įgaudamos universalumo. Tačiau Platelio poetiniame pasaulyje senieji naratyvai, tūkstantmečius steigę pasaulį, nebegalioja. Tai verčia apmąstyti, kas yra tikrumas – jei senieji mitai prarado savo prasmę, ar juos galima vadinti tikrais? Gal tikresni yra naujieji mitai, bet jei taip, kokie jie?
Programinis šiuo klausimu yra Platelio eilėraštis „Periplum“, įtrauktas į ciklą „Sentimentalios istorijos“. Jame pateikiama savita postmodernistinių teorijų ir mitų supratimo interpretacija.
Dievų neapleisto pasaulio
Ilgesys mūsų širdis svaigina,
Skrodžiant putojančius sapno vandenis.
Senoviškai lankstūs bangų kūnai raitos po kyliu.
XX amžius
Už dešinio borto atsiveria:
Galybė vaizdų, godžiai gaudančių žvilgsnį,
Svetingi ir priešiški uostai, pavojingos uolos,
Pilnos turistų salos[10].
Eilėraštyje modeliuojama Odisėjo kelionės namo situacija. Odisėjas vadinamas „kapitonu Nieku“, taip pabrėžiant jo bevardiškumą ir tik dalinę egzistenciją. „Niekas“ apibendrina visą žmoniją: „Bet žemės ir jūros pusiausvyrą / Kiekvienas tegali surasti sau ir joje / Statytis tikėjimus, / Kaip […] Kapitonas Niekas“[11]. Nėra universalių vertybių – jas kiekvienas steigiasi pats. Kiekvienas kaip Odisėjas keliauja per XX a. ir yra pasmerktas „dievų neapleisto pasaulio“ ilgesiui. Šis pasaulis tampa Itake, kurios, deja, nebegalima pasiekti. Mite Itakė Odisėjui buvo saugumas, tikslas, vieta, kur gali grįžti ir pats tvarkyti savo gyvenimą – nebe su tavimi žaidžia įdūkę dievai, o tu gali apsispręsti pats ir netgi nulemti kitų likimus. Deja, XX amžius Itakes sugriauna, ir tegali slėptis tik pats savyje ir savo sapnuose. Tikrovė arba apskritai prarasta – minimi lunaparkai primena Baudrillardʼo aprašytą Disneilendą, arba labai nemaloni. Eilėraštyje minimos „draudžiamos zonos, slepiančios jau ne skaudžiuosius / Tikėjimo ir dorovės klausimus, / O karines bazes su branduolinėmis bombomis“[12].
Taigi Antikos motyvų panaudojimas – būdas kalbėti apie pasaulį, apie realybę. Suvokiama, kad kalbėjimas tikrovės neatskleidžia ir negali atskleisti – diskursas nepatikimas: „Kone kiekviename uoste / Mums praneša apie naują Miesto kapituliaciją“[13]. Taigi belieka atsisakyti pretenzijų į objektyvią realybę ir „statytis tikėjimus“ savais būdais, nes įprasti nebegalioja. Kiekvieno žmogaus realybė tikra jam pačiam, bet netikra kitiems. Žmogus ilgisi prarasto stabilaus pasaulio vaizdo, bet jį matyti galima tik „sapno vandenis skrodžiant“, vadinasi, ilgimasi jau net ne tikro ir suprantamo pasaulio, o iš dalies platoniškos vizijos, įsivaizdavimo, koks jis galėtų būti.
Visą šį eilėraštį galima interpretuoti kaip kelionę per diskursą. Dostojevskis yra pasakęs, kad visas pasaulis kaip jūra; Plateliui jūra – diskursas: „Mus jau nurašė jūrai ir žodinius kenotafus / Dosniai supylė uolėtuos iškyšuliuos“[14]. Kenotafas – tuščias kapas, vadinasi, žodžiai yra tušti, t.y., nereiškia to, ką turėtų – parafrazuojant Loretą Mačianskaitę, signifikantų laukas plečiasi, o referento vieta lieka tuščia[15]. Žmogus keliauja per diskursą kaip Odisėjas į Itakę, bet diskursas yra begalinis, nebaigtinis ir nepatikimas, todėl „žodinis kenotafas“ yra tipiškas XX a. žmogaus likimas. Svarbu pabrėžti metaforą „sapno vandenis skrodžiant“ – ji labai tiksliai parodo diskurso sapniškumą, kuriame suliejama realybė ir fikcija.
Abejojimas tikrove, mąstymas apie jos ir fikcijos ryšį sovietmečiu nebuvo priimtinas. Realybės kvestionavimas visada verčia ją permąstyti, reflektuoti, o sovietmečiu realybė ir realizmas buvo tam tikras stabas. Kai kurie tyrėjai sovietinę pasaulėjautą supranta kaip tipišką postmodernizmo reiškinį. Oficialioji ideologija funkcionavo kaip metapasakojimas, nurodantis į iš esmės sukonstruotą, susimuliuotą, nesamą tikrovę. Kaip taikliai pastebėjo Saulius Keturakis, „stachanovietis“ ar „sovietinė moteris“ labai primena Vakarų pasaulyje paplitusius komiksų herojus – „žmogų-vorą“, „moterį-katę“, „žmogų-šikšnosparnį“ ir panašiai[16]. Visi jie pasižymėjo tam tikromis nežmogiškomis, tačiau savo prigimtimi panašiomis savybėmis, ir visi veikė pagal tam tikrą programą – pasaulio gelbėjimo arba užtvankos statymo. Remiantis Rolando Bartheso mito supratimu, galima teigti, kad, žlugus Antikos mitologijos sistemai, steigėsi naujosios mitologijos, ir „žmogus-voras“, lygiai kaip „stachanovietis“, nėra vien pramoga, fikcija. Tai – ideologiniai konstruktai, naujųjų mitologijų personažai, kuriantys pasaulį savo pernelyg herojiškais žygdarbiais. Jie neatspindėjo realybės, nereferavo į nieką konkretų ar apčiuopiamą, tiesiog steigė oficialiai pripažintą ideologiją, kitaip tariant – tapo postmodernistinio metapasakojimo dalimi. Tai ir yra masinė kultūra, į kurią Platelio lyrinis subjektas reaguoja neigiamai, pašaipiai.
Taigi sovietinė realybė buvo hipertikrovė, simuliakrų tikrovė, pilna nereferentiškų ženklų. Šią „tikrovės dykumą“ eksplikuoti kūryboje yra, be abejo, drąsus žingsnis. Kadangi atvira sovietinės sistemos kritika buvo negalima, Platelis, kaip ir daugelis kitų, kūrė savitą ezopinę kalbą. Brandžioji jo poezija, rašyta jau nepriklausomybės metais, yra atviresnė, kritika aiškesnė ir ryškesnė, matyti slinktis į griežtesnį savo pozicijos išsakymą, artimą postmodernistams filosofams.
Prisiminus Bartheso teiginį, kad mitu gali tapti bet kas, kad mitai gyvena savo gyvenimą ir miršta, galima teigti, kad Platelis kuria naują, labai ironišką mitologiją – vienoje plotmėje pateikiamos ir mitų atplaišos, ir atpažįstamos realijos. Svarbu pabrėžti, kad iš Antikos nesišaipoma, ji neatmetama, o tiesiog neiškeliama aukščiau už kitas mąstymo sistemas. Pasak Lindos Hutcheon, postmodernizmo paradoksas slypi būtent santykyje su praeities diskursais: viena vertus, jie ironizuojami, vadinasi, santykis su praeitimi lyg ir turėtų būti neigiamas. Kita vertus, nėra atmetimo reakcijos – jie tiesiog tampa intertekstais, vadinasi, yra inkorporuojami lygiomis teisėmis[17]. Pavyzdys – ciklas „Sentimentalios istorijos“. Beveik visi jo eilėraščiai vienaip ar kitaip perrašo antikinius siužetus – Iksijono, Ifigenijos mitus, Senekos „Laiškus Liucilijui“. Ciklo pavadinimas parodo, kad postmodernybėje nebeįmanoma žudytis taip, kaip tai padarė Seneka, nebeįmanoma nusilenkti ir pasakyti: „Ave, Caesar, morituri te salutant“ – tai būtų paprasčiausiai sentimentalu. Antika – pasaulio šviežumas, naujumas, kurį XX ir XXI amžiai yra praradę. Jiems belieka Antikos prisiminimas, refleksija, bet prie jos prisiliesti galima tik per kalbą, nes, pasak Ricoeuro’o, neįmanoma pažinti praėjusių epochų tiesiogiai – istorija yra žmogiška tik tiek, kiek ją išreiškiame per naratyvą. Istorijos kūrimas yra naratyvizacija, todėl jis nėra objektyviai patikimas[18].
Galima teigti, kad Platelio kalbėjimas artimas Sokratui iš Platono dialogų. Sokratas nuolat klausinėdavo, rodos, paprastų dalykų – kas yra draugystė, teisingumas, meilė. Vėliau vadinamuoju elencho metodu parodydavo atsakinėjančiajam, kad reiškiniai mažiau akivaizdūs, negu atrodo. Pasirodydavo, kad tas, kuris mano viską žinąs, iš tikrųjų nieko neišmano, kad, atrodytų, labai paprastuose ir iš pirmo žvilgsnio logiškuose teiginiuose slypi prieštaravimas. Garsioji frazė „žinau nežinąs“ yra labai ironiška: ji ir reiškia, ir nereiškia to, kas pasakyta. Viena vertus, Sokratas prisipažįsta, kad jis nežino tradicinių tiesų, kad tradicinės tiesos gali prieštarauti logikai, ir todėl kyla klausimas, ar moralės srityje yra kažkas visiškai akivaizdaus. Kita vertus, ši frazė yra ironiškai nutaikyta į Sokrato oponentus: jie manosi žiną, bet elencho metodas jų argumentus sutriuškina, o Sokratas sakosi nežinąs, bet laimi filosofinį ginčą[19].
Panašios strategijos laikosi ir Platelis: jo kuriamoje poezijoje mito ilgimasi, suvokiama, kad mitas pasako tam tikrą tiesą apie pasaulį, kita vertus, ryškėja, kad postmodernus pasaulis – citatų pasaulis, praradęs naivumą, nuolat klausinėjantis, ar yra kažkas pastovaus ir amžino, ir priėjęs išvadą, kad nėra, kad net ir seniausi mitai nėra amžini. Odisėjas, nusileidęs į Hadą, paaukojo šešėliams juodą ožiuką; postmodernus Odisėjo atitikmuo įsiduria pirštą[20]. Postmodernybėje senosios patirtys „numelioruojamos“, atsirenkant tik tai, kas priimtina. Savaime suprantama, Antikos mitais netikima, jie yra tiesiog tradicijos dalis, kuria žaidžiama lygiai taip pat, kaip ir kitomis tradicijomis – vedų ar baltiškąja mitologijomis. Platelio pasaulis – diskursas, t. y., begalinė simuliacija, parodija ir pastišas, todėl intertekstualumas tampa ironiškas – jis nereiškia to, kas sakoma, pačiame tekste slypi suvokimas apie jo fikcinę prigimtį ir ribų tarp „daiktų pasaulio“ ir „idėjų pasaulio“, jei vartosime Platono terminus, ištrynimą.
Trumpai nusakius Platelio perkuriamų mitų santykį su postmodernybe ir Antikos mitologija, reikia aptarti jo eilėraščių santykį su Antikos literatūros kanonu. Šis santykis programiškai nusakytas eilėraštyje „Netikėk senaisiais poetais“. Jame apie Antikos poetus atsiliepiama itin ironiškai: „Jie rašė odes ir panegirikas / mecenatų vardams bei kapšams / nepaisydami ‚tiesos‘, neieškodami jos savo sąžinėse“[21]. Atrodo, kad santykis yra neigiamas, antiteziškas, atmetantis. Tačiau tokiame atmetime slypi paradoksas, panašus į padegėjo Herostrato likimą[22]: ką nors atmetant, jau savaime kuriamas santykis, pripažįstama atmetamo dalyko įtaka. Šis paradoksas pabrėžiamas paskutiniame eilėraščio posme:
Todėl netikėk senaisiais poetais
kaip meilės priesaikom, kurių dievai nesiklauso.
Juos vertė kalbėti ne geismas steigti save,
ir ne išpuikę protai judino lūpas.
Ženk į jų žodžių srautus kaip į Letos vandenis […]
Netikėk jais.
Jų žodžiais nėra kuo tikėti[23].
Netikėti senaisiais poetais raginama ne todėl, kad jų poezija prasta. Prastos poezijos neverta skaityti, o šiame eilėraštyje raginama žengti „į jų žodžių srautus“. Leta – užmaršties upė, vadinasi, senųjų poetų tekstai padeda užmiršti postmodernią tikrovę, panirti į jų savotišką pasaulį. Štai kodėl raginama jais netikėti – jie nebyloja nieko, kas būtų tikra ar teisinga mums, jie nebeaktualūs. Jų poezija – gražūs žodžiai, kurie išreiškia „tai, kas jau žinoma, / o ne tai, kas nusėdę į sielos užkaborius“[24]. Pabrėžiamas neatitikimas tarp antikinio ir šiuolaikinio grožio supratimo – postmodernizmas ieško to, kas „pagimdė tarsi-naujas pabaisas“[25], o Antika pabaisoms „uždėdavo […] netikras kaukes, / tokias pat netikras, kiek tikras“[26]. Taigi santykis su antikinės literatūros kanonu yra panašus, kaip ir su mitais – reikia jų neužmiršti, inkorporuoti į postmodernų būvį, bet niekada nebesuprasime jų taip, kaip suprato Antikos žmonės. Vėl konstruojamas minėtas dvigubas santykis. Kad suprastume postmodernius tekstus, būtina galvoti apie intertekstus; kad suprastume savo epochą, būtina į ją žvelgti ir iš kitų epochų perspektyvos. Laikas praeina, bet lieka žmonijos kūrybos, karų, kultūrų ir t.t., žodžiu, žmonijos egzistencijos, pasekmės. Pasak Josifo Brodskio, nauja tikrovė paprastai kuriama naudojant jau esančias struktūras[27].
Ši strategija labai akivaizdi eilėraščiuose „Sapno katės“[28], „Apie dievus ir žmones“[29], „Mergaitei su perlo auskaru“[30] ir kt, kuriuose intertekstiniai ryšiai keliasluoksniai. Verta išsamiau pakomentuoti šią strategiją, atidžiai perskaičius eilėraštį „Odė įskilusiai vazai“[31]. Tiesioginės užuominos į Antiką čia nėra, tačiau visi, skaitę Johno Keatso „Odę graikiškai vazai”, atpažins garsiosios pirmos eilutės „O nebylioji nuotaka rimties“[32] parafrazę: „O tobuloji nuotaka neišsipildymo“[33]. „Rimtis“ (quietness – angl. orig.) keičiama „neišsipildymu“. Graikiškos vazos nekintamumas, kuris romantikui Keatsui buvo didžiausia vertybė, postmodernisto Platelio vertinamas ironiškai. Keatsui vazoje pavaizduoti jaunuoliai yra nemirtingi, jų muzika skamba „gražiau negu bet kokių gyvųjų“ – tūkstantmečius pergyvenusi vaza yra už tokių žmogiškų kategorijų kaip mirtis ir senėjimas. Platelio tekste vazos įskilimas atsuktas į sieną, slepiamas. Vadinasi, ji dar graži, tačiau defektuota, neatliekanti savo tiesioginės paskirties: „Nors nepamerksi ir gėlių nei karklo / šakelės – puokštes priimi sausas tik“[34]. Ironizuojami romantizmo idealai, begalybės ieškojimas; Platelio eilėraščio žmogus amžinybe netiki, ji, pasak Baudrillardʼo, yra prarastas referentas. Tokios poetinės klišės kaip „valandų dulkės“ ar „sielų amforos“ yra priemonė ironijai kurti – parodomas šių frazių nusidėvėjimas. Jos irgi, kaip ta vaza, renka valandų dulkes, tik kartais bando „uždegti žvilgsnį kokio prašalaičio“[35]. Tačiau išmesti nei vazos, nei nebeaktualių, nuvalkiotų frazių neišeina, nes „neištrinsi mūsų atminčių“[36] – naujoji kultūra formuojama naudojant senuosius elementus.
Taigi Platelis naudoja ir išnaudoja antikinius siužetus, motyvus, tokiu būdu perkurdamas senąsias mitologijas postmodernybės kontekste. Fiksuojama ryšio su transcendencija prarastis, tačiau „dievų neapleisto pasaulio“ ilgimasi – jis tampa poilsio, ramybės vieta, suvokiant, kad praeities nebesusigrąžinsi ir nebepakartosi. Viena vertus, praeities diskursų kartotė, inkorporavimas į savo tekstus sudaro svarbų plateliškojo eilėraščio konstravimo principą. Kita vertus, atvirai parodoma, kad senieji diskursai nebetinka mūsų tikrovei aprašyti. Todėl Platelio ironija yra dviguba – nukreipta ir į savo tekstą, ir į tuos diskursus, su kuriais mezgamas intertekstinis dialogas. Toks dvigubumas savo gelmine struktūra primena Sokrato ironiją, atsiskleidžiančią Platono dialoguose. Į Antiką dažnai žvelgiama per kitų tekstų prizmę, todėl intertekstiniai ryšiai tampa keliasluoksniai. Eilėraštis – savotiškas galvosūkis, kurį reikia išspręsti, rasti nežinomuosius, kur vienas nežinomasis, pvz., Keatso tekstas, nurodo į kitą intertekstą – Antiką.
[1] Marijus Šidlauskas, „Heraklito upės gaiva”, Orfėjas mokėjo lietuviškai, Vilnius: Homo liber, 2006, p. 159-168.
[2] Chris Baldic, Oxford Concise Dictionary of Literary Terms, New York: Oxford University Press Inc., 2004, 181.
[3] Vijolė Višomirskytė, „Postmodernistinė antikinių mitų perrašymo strategija ‚Naštoje‘ ir ‚Penelopiadoje‘“, Res Humanitariae IX, 2011, 358–374.
[4] Kornelijus Paltelis, „Obuoliai“, Atoslūgio juosta, Vilnius: Vaga, 2000, 75.
[5] Pasak paties Platelio, tokia forma skamba truputį paniekinamai.
[6] Homeras, Iliada, III, 139–160.
[7] Greham Allen, Intertextuality, London: Routledge Ltd., 2000, 95.
[8] Roland Barthes, Mythologies, translated by Jonathan Cape, New York: The Noonday Press, 1991, 133.
[9] Ten pat, 113.
[10] Kornelijus Platelis, „Periplum“, Prakalbos upei, Vilnius: Vaga, 1995, 162.
[11] Ten pat, 163.
[12] Ten pat, 162.
[13] Ten pat, 163.
[14] Platelis, Ten pat, 164.
[15] Loreta Mačianskaitė, Antano Škėmos „Balta drobulė“: pasaulis ir diskursas, Vilnius: LLTI, 1998, 54.
[16] Saulius Keturakis, „Sovietinės Lietuvos poezija: avangardizmas ir postmodernizmas“, Literatūra 43 (1), 2001, 41.
[17] Hutcheon, Linda, 1989: „Historiographic Metafiction. Parody and Intertextuality of History“, Intertextuality and Contemporary American Fiction, edited by Phillip O’Donnell and Robert Con Davis. Baltimore: John Hopkins University Press, 1989, 9.
[18] Paul Ricoeur, Time and Narrative, translated by Kathleen McLaughlin and David Pellauer, Vol. I, Chicago, London: The University of Chicago Press, 1990, 52.
[19] Gregory Vlastos, „Socratic Irony“, The Classical Quarterly, New Series, Vol. 37, No. 1, 1987, 86.
[20] Platelis, „Vaizdas į jūrą. I“, Atoslūgio juosta, 121.
[21] Platelis, „Netikėk senaisiais poetais“, Ten pat, 107.
[22] Herostratas, siekdamas šlovės, padegė Artemidės šventyklą Efese – vieną iš pasaulio stebuklų. Teisėjai pasmerkė jį užmarščiai, uždrausdami minėti jo vardą. Kadangi įstatymas buvo paskelbtas, visi tą vardą žinojo, ir tokiu būdu jis išliko.
[23] Platelis, Ten pat, 108.
[24] Ten pat, 107.
[25] Ten pat.
[26] Ten pat.
[27] Josif Brodskij, „Civilizacijos vaikas“, vertė Laimantas Jonušys, Poetas ir proza, Vilnius: Baltos lankos, 1999, 42.
[28] Platelis, Karstiniai reiškiniai, Vilnius: LRS leidykla, 2010, 32.
[29] Platelis, Ten pat, 62.
[30] Platelis, Atoslūgio juosta, 78.
[31] Platelis, Ten pat, 91.
[32] John Keats, „Ode on a Grecian Urn“, Sir Arthur Thomas Quiller-Couch, The Oxford Book of English Verse, Oxford: Clarendon, 1919, 625.
[33] Platelis, Ten pat.
[34] Ten pat.
[35] Ten pat.
[36] Ten pat.
