Kodėl pasauliui reikia maištininkų?

Kolegė Violeta Žebrauskienė dalijasi 100-uku įvertintu rašiniu:

Dalinuosi savo mokinės, gavusios šimtuką, darbu.

Kodėl pasauliui reikia maištininkų?

(A.Mickevičius, V.Kudirka, Maironis, J.Biliūnas, J.Savickis, B.Krivickas, J.Aputis)

Didingas pergales laimi tik didingi žmonės, o didingi būna tik tie, kurie pasiryžta tokie būti (Charlis de Gaulle).

Visais laikais pasaulyje atsiranda žmonių, kurie nesutinka su vyraujančia tvarka ir yra pasiryžę ją keisti. Netgi Jėzus Kristus maištavo prieš sugedusią visuomenės moralę ir skelbė: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Nors dabar jis yra krikščionių Dievas, tačiau I amžiuje buvo pasmerktas mirti kryžiaus mirtimi. Galbūt be Jėzaus Kristaus aukos žmonija išnyktų? O gal tai buvo pavyzdys, kaip reikia šiuolaikinei visuomenei kovoti prieš Vakarų civilizacijos siūlomus laikinus dalykus? Atsakymų gali būti įvairių, tačiau pasauliui visada reikėjo ir reiks maištininkų, nes tik dėl jų tautos galės džiaugtis laisve, žmogus puoselės dvasines vertybes ir vyraus gėrio bei meilės aplinka.

Žmogus, matydamas pasaulyje esantį blogį, privalo su juo kovoti, kad galėtų gyventi visavertį gyvenimą. Ko gero, XXI amžiuje, kai visuomenę sukaustę materializmo pančiai, yra labai sunku įžvelgti kovos už gėrį prasmę. Nors žmogaus prigimtis yra nuodėminga ir yra lengviau pasirinkti blogio kelią, tačiau visada atsiranda herojų, kurie ryžtasi nepaklusti nusistovėjusiai tvarkai. Iš tiesų galime teigti, jog be tokių drąsuolių galbūt nebūtų išlikusi Lietuvos tauta. Vienas žymiausių XIX amžiaus pabaigos maištininkų buvo Adomas Mickevičius. Lenkų ir lietuvių poetas suprato, jog carinės Rusijos sudėtyje esanti tauta bus sunaikinta, jei niekas nepuoselės moralinių žmogaus vertybių. Studijuodamas Vilniaus universitete, kūrėjas su keletu studentų įkūrė filomatų ir filaretų draugijas, kurių pagrindinis tikslas buvo šviesti kitus ir padėti žmonėms tapti geresniems. Remdamasis tuo metu vyravusiomis Romantizmo epochos idėjomis, poetas visuomenę, ypač jaunimą, kvietė kovoti su carine priespauda ir tautiniame manifeste „Odė jaunystei“ teigė, jog „Laimingas kritęs kovoje tasai,/ Kuris kitiems padėjo kelią tiesiant/ Į rūmus ateities, į garbę šviesią.“ Nors A.Mickevičius už aktyvią veiklą slaptose draugijose buvo ištremtas iš Lietuvos, tačiau jis parodė pavyzdį, jog negalima tylėti, kai pasaulyje vyrauja neteisybė. Tokių maištininkų, kurie ryžtasi aukoti savo gyvenimą dėl gėrio ir teisybės, labai reikia ir šiandieniniame pasaulyje. Galbūt pasiaukojantis darbas daugeliui atrodytų bereikšmis, tačiau kaip Biblijoje sakoma, jog žmoniją gelbsti ne ginklai ir kariuomenės, bet šiek tiek meilės ir tiesos. Taigi žmogus, skleisdamas gėrį ir kovodamas prieš nusistovėjusią tvarką, gali kurti gražesnį gyvenimą ne tik sau, bet ir kitiems.

Kiekviena tauta privalo turėti žmonių, kurie kovotų dėl tėvynės laisvės ir ragintų aukotis dėl aukštesnių idealų. Jau daugiau nei dvidešimt metų laisvėje gyvenančiai tautai yra sunku suprasti, ką reiškia negalėti lietuviškai skaityti ar būti netikėtai ištremtam už tai, jog esi inteligentas arba tikintis žmogus. Nors šiuo metu daugelis pasaulio tautų yra laisvos, tačiau moralinių vedlių, kurie išdrįstų maištauti prieš dvasinių vertybių žlugdymą, reikia ir dabar. Laikai keičiasi, tačiau žmogaus prigimtis išlieka tokia pati, o ji negali pasitenkinti vien tuščiais Vakarų  civilizacijos siūlomais malonumais. Todėl galima pastebėti, jog visais laikais atsirasdavo drąsuolių, kurie ryžosi kovoti dėl to, jog būtų išsaugota gimtosios šalies laisvė  ar dvasinio gyvenimo pamatai. Ko gero, galime teigti, jog pats iškiliausias XIX amžiaus antros pusės poetas, kuris drįso pasipriešinti carinės priespaudos idėjoms, buvo Maironis. Gyvendamas spaudos draudimo laikotarpiu, kai tautos šviesuoliai mąstė, kaip praradus valstybę (500 ž.) išlikti tautai, jis kūrė patriotinę lyriką, kuri žadino lietuvių širdyse tautinę savimonę. Eilėraščių rinkinio „Pavasario balsai“ eilėraštis „Užtrauksme naują giesmę“ buvo ženklas, jog Lietuvos inteligentija yra pasiruošusi kviesti žmones kovoti dėl laisvės: Uždekim meile sau krūtinę!/ Į kovą stokim milžinais!“ Savo kūryboje Maironis maištavo prieš to meto santvarką, tačiau be jo darbų Lietuva galbūt iki dabar nebūtų laisva. Atsigręžę į garbingų tautos autoritetų gyvenimą galime pastebėti, jog jie buvo pasiryžę paaukoti ne tik savo džiaugsmą, laimę, bet ir gyvybę dėl to, kad gimtoji šalis būtų laisva. Kyla klausimas: kodėl šiandien pasaulyje yra labai mažai žmonių, kurie išdrįstų aukotis dėl moralinio tėvynės gėrio? Ko gero, yra daug atsakymų į šį klausimą, tačiau tautai turbūt reikia kančios, kad galėtų atverti savo širdį aukštiems idealams. Ne veltui Egziuperi knygoje „Mažasis princas“ teigia, kad „matyti galima tik širdimi, svarbiausi dalykai akimis nematomi“. Vadinasi, tautai reikia išbandymų, kad ji galėtų susitelkti į kovą dėl tėvynės laisvės ir garbės.

Taigi, gyvendami XXI amžiuje dažnai pajaučiame tuštybės jausmą, kuris įkvepia jėgų keisti nusistovėjusią pasaulio tvarką. Svarbiausia yra patiems norėti kurti gėrį, o visa kita ateis savaime. Maištaudami žmonės gali tapti geresni bei kitiems padėti ugdyti savo teigiamas savybes. Taip pat labai svarbu matyti tėvynėje esančias problemas ir kovoti, kad jos būtų pašalintos. Tačiau reikia labai tikėti, pasistengti ir norėti.