Knygų klubai- kad suokalbis tęstųsi

„Knygos – tai draugai, abejingi ir beaistriai, bet tikri“ – šią Viktoro Hugo frazę būdama paauglė įsirašiau į savo dienoraštį. Ji buvo tarsi kelrodė žvaigždė pasaulyje, kuriame nebuvo tikrų draugų, o tuo labiau tokių, su kuriais galėtum pasišnekėti apie perskaitytas knygas. Tik žodžiai „abejingi ir beaistriai“ buvo nesuprantami, nes knygos įsukdavo į tokius tikrus ir gaivalingus istorijų verpetus, kad dažnai iš fikcinio pasaulio nesinorėdavo grįžti į toli gražu kvapo negniaužiančią realybę… Jaučiausi panašiai kaip Žanas Valžanas – atskirta nuo pasaulio, vieniša, ir nešiojanti savyje didžiulę paslaptį, kurios niekas nežino, o ir nenori sužinoti. Ta paslaptis buvo skaitymas – įsispraudus į mokyklos koridorių kampučius, įsitaisius ant atokaus suolelio ar net persirengimo kambariuose ryte rijamos knygos. Bendraklasiai į mane žiūrėjo kreivai, mažame miestelyje kitų draugų nebuvo, o suaugusieji nuolat kažkur skubėjo ir buvo užsiėmę, ir tik lietuvių kalbos ir literatūros Mokytoja pasiūlydavo pasilikti po pamokos ir ištiesdavo knygą – papildomą, tik man vienai siūlomą, neįeinančią į mokyklos programą… Tada jausdavausi lyg vyktų kažkas ypatingo ir nuostabaus, slapto ir suokalbiško, o tas suokalbis vyko tarp trijų – suaugusio, vaiko ir knygos. Suokalbis pavyko. Baigusi filologijos bakalauro ir magistro studijas, aš rašau disertaciją, kurios tema – vaikų literatūra, ir kalbuosi apie perskaitytas knygas su vaikais, ateinančiais į mano įkurtus Knygų klubus. Viskas tam, kad tos, pasak V. Hugo, beaistrės knygos atgytų, kad suokalbis tęstųsi, kad kuo daugiau vaikų nekantraudami trypčiotų prie dar uždarytų bibliotekos ar knygyno durų, ir kad jie niekada nebūtų vieniši…

Nuo ko pradėti?

Pradėti reikia nuo savęs. Tiksliau, nuo idėjos, užsidegimo ir pasiryžimo leistis į nuotykingą kelią, kuris nežinia, kur gali nuvesti. Pakeliui reikės stabčioti, žvalgytis atgal, sukti iš kelio, eiti aplinkkeliais, priimti iššūkius ir su jais susidoroti. Reikės atsiverti vaikams, būti nuoširdžiam ir sąžiningam, pasiruošti atsakinėti į netikėčiausius klausimus, skaityti knygas, kurių šiaip niekada į rankas nepaimtum, ir ‒ o tai svarbiausia ‒ atsisakyti minties, jog esi kažkuo viršesnis, daugiau žinantis ir geriau išmanantis. Žinoma, bus situacijų, kai galima žybtelėti savo erudicija ir pateikti stulbinantį faktą iš rašytojo biografijos ar intriguojančią knygos sukūrimo istoriją, bet tai turėtų būti veikiau vieno bendraminčio kitam kuždama paslaptis, o ne daugiau žinių ir patirties turinčio suaugusiojo pozicijos demonstravimas. Skaitant knygas su vaikais, jas aptarinėjant, pristatinėjant, pagal jas žaidžiant ir vaidinant suaugęs yra dar vienas žaidimo dalyvis, žaidimo vedlys, bet ne teisėjas. Knygų klubų pagrindinė idėja ir tikslas yra padėti vaikams įsisąmoninti, kad skaitymas gali būti smagi ir maloni veikla, padedanti susirasti bendraminčių ir draugų, atsipalaiduoti, bendrauti ir tiesiog puikiai praleisti laiką. Tai jokiu būdu ne pamoka ir pamokose galiojantys dėsniai ir taisyklės čia neturėtų būti taikomi.
Dvi pagrindinės savybės, kurias privalo turėti tokiai veiklai pasiryžęs žmogus, – drąsa ir mokėjimas užkrėsti asmeniniu pavyzdžiu. Drąsos prireiks skatinant skaitymą (tokį pasenusį ir nemodernų dalyką!) ‒ veiklą, atitraukiančią nuo kompiuterių, išmaniųjų telefonų ir visų kitų pramogų, kurių grūste prigrūstas jaunųjų skaitytojų gyvenimas. Juk į Knygų klubą susirinks ne tik knygų „graužikai“ – dažniausiai tylūs ir gana vieniši vaikai, knygose randantys paguodą ir nusiraminimą, bet ir šiaip neturintys ką veikti maži neklaužados ar visko persisotinę lepūnėliai, susidomėję tokia negirdėta veikla kaip Knygų klubas ir būtinai užduosiantys klausimą, ar mes čia žaisime kompiuterinius žaidimus, o paklausti, ar buvę įdomu, sušuksiantys, kad ne, bet kitą kartą vėl kažkodėl užsuksiantys pažiūrėti, ką veikia jų skaitantys draugai… Na, o asmeninis pavyzdys yra pagrindinis dalykas, apie kurį trimituoja visi skaitymo įpročių tyrimai: tik savo malonumui skaitantį suaugusįjį nuolat matantys vaikai užaugs tokie pat uolūs skaitytojai. Ir tikrai, vaiko akimis žiūrint, kodėl jis turėtų skaityti, jei savo mamos/ tėčio /močiutės /auklėtojos /mokytojos/ bibliotekininkės niekad nematė panirusių į tą paslaptingą viliojantį pasaulį, kurį gali pasiūlyti gera knyga?
Kai pasiekiamas toks vidinis pasiryžimas, belieka parašyti skelbimą – tokį, kurį perskaitę vaikai nuspręstų patenkinti savo smalsumą ir ateitų išbandyti naują laisvalaikio leidimo būdą. Priklausomai nuo to, kam jis skiriamas – vaikams ar paaugliams – turi skirtis ir spalvos, formos bei pats kvietimo tekstas. Paauglys tikrai neateis į Knygų klubą, jei kviesime jį pagal knygas vaidinti ar žaisti, o vaikui visai bus nesuprantamas kvietimas pakalbėti apie knygas „tavo kalba“, nes jie dar neturi jokios „savo“ kalbos, kuri skirtų juos nuo suaugusiųjų ir būtų tarsi slaptas kodas.

Laikas ir erdvė

Žinoma, Knygų klubai turi vykti reguliariai, tam tikru nustatytu laiku ir tam tikroje vietoje. Tai gali vykti kartą per savaitę, dvi ar per mėnesį mokykloje, bibliotekoje, kavinėje ar parke – viskas priklauso nuo klubo narių norų ir poreikių, taip pat amžiaus. Su pradinukais geriausia dirbti mokykloje ar bibliotekoje, susitikimai turėtų būti dažni, bet netrukti ilgai ir visada vykti toje pačioje vietoje. Šios amžiaus grupės vaikams ypač svarbu išsiugdyti įprotį skaityti, o tam labai padeda žinojimas, kad visada tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje jo lauks suaugęs žmogus, nusiteikęs su juo pakalbėti apie perskaitytas knygas. Taip sukuriama teigiama rutina, bet dar smagiau būna ją pažeisti ir surengti ką nors nekasdieniško, pavyzdžiui, ekskursiją į leidyklą, susitikimą su rašytoju, parengti ir suvaidinti spektaklį pagal perskaitytą knygą, ją sužaisti ir t.t. Tokius rutinos „pažeidimus“ vaikai paskui su malonumu prisimena ir laukia naujų staigmenų.
Su paaugliais jau galima didesnė laisvė, kuri kaip tik leidžia jiems atsipalaiduoti nuo mokyklos ir kasdienių rūpesčių rutinos. Jie visada turi būti laukiami mokykloje ar bibliotekoje, tačiau Knygų klubui vadovaujantis žmogus turėtų būti lankstus ir leistis „išvedamas“ į visiškai netipiškas erdves. Kartą man teko aptarinėti knygą su grupele paauglių įsitaisius kino teatro koridoriuje ant minkštasuolių ir laukiant filmo, kurį jie labai norėjo pažiūrėti. Tai buvo lygiai taip pat puiku kaip ir diskutuoti apie kūrinius gurkšnojant arbatą ir nardant tarp knygų lentynų Vaikų literatūros centre.

Plačiau skaitykite: