„KIEK ATIDUODI, TIEK TAVĘS IR LIEKA“ (JUST. MARCINKEVIČIUS)
Autorius : Rita Gelžinytė
Klaipėdos „Varpo“ gimnazija, IVc kl.
Krikščionybėje savanorystė yra vadinama tarnyste. Kiekvienas jaučia pareigą padėti kitam: iš tikrųjų tai yra sugebėjimas dalytis duona, vandeniu, dėmesiu, sugebėjimas parodyti, kad žmogus, kuriam reikia pagalbos, yra svarbus. Dvasininkas Ričardas Doveika sako: „Savanoris − žmogus, kuris su visišku atvirumu ateina, pasilenkia ir pasilieka prie kito žmogaus. Jo didžiausias širdies rūpestis ir nenumalšinamas troškulys − tapti ramsčiu tam, kuris šiandien išgyvena skausmingą vienišumo dykumos kaitrą.“ Matydami geranoriškumą be jokio užmokesčio, prieš save regime Motinos Teresės paveikslą. Motina Teresė su didžiausiu išsižadėjimu visą savo gyvenimą dovanojo vargšams, atstumtiesiems, raupsuotiesiems, benamiams, skurstantiems ir motinos meilės nepatyrusiems. Tik mylintis ir sąmoningas tampa save dovanojančiu ir išplečia pasaulį gerumo kryptimi. Tai yra paskata žmonėms atverti savo širdis ir nebijoti atiduoti dalelės savęs šalia esančiam – stokojančiam, apleistam, žvarbstančiam nuo vienatvės.
Savanoriaudamas pradedi save matyti ne kaip visatos centrą, bet kaip sudedamąją dalelę. Tai turbūt yra vienas iš svarbesnių gyvenimo tikslų, kad perliptumėm per savo egoizmą ir savęs per daug neišaukštintumėm, tačiau ir suvoktumėm, kad mes esam reikalingi ir galime padėti. Biblijoje apie bendruomeniškumą yra kalbama taip: „Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji.“ Šios eilutės mums padeda suprasti, kad mes visi sudarome kūną ir atskirai esame to kūno nariai. Mums reikia ugdyti savo bendruomeniškumą, kad ateityje gyventume tokioje visuomenėje, kurioje kiekvienas jos narys nebūtų abejingas kitam žmogui. Savanoriai yra puikus pavyzdys, kokiu būdu mes galime tobulėti patys bei tobulinti visuomenę.
Visuomenei, kurioje gajus vartojimo principas, savanorystė yra kaip vaistas nuo klastingos, patylomis ardančios kūną ir dvasią ligos. Neatlygintinas savo galių, fizinių ir dvasinių, savo talento aukojimas yra pastanga pakelti žmonių akis aukščiau už dubenį, iš kurio valgoma, įžvelgti prasmę nušvintančiose pamalonintojo akyse. Dabar visi nori būti turtingi, bet turtingumas, pasak kunigo R. Doveikos, nėra turėjimas. „Turtingumas yra gebėjimas sąmoningai būti. Yra labai daug materialiai turtingų žmonių, tačiau dvasiškai jie yra dykumų gyventojai.“ Savanoriška veikla, savęs dovanojimas yra altruizmas. Jis tylus ir nereikalauja išaukštinimo ar nusižeminusio dėkingumo. Jis yra tuščio pasitenkinimo savo likimu priešingybė – atsvara variu skambančiam materializmui iri egoizmui. Rūpindamiesi kitais, padėdami, aukodamiesi auginame savyje žmoniškumą, kurį suvokiame kaip turtą. Didžiausias tokios veiklos laimėjimas – supratimas, ištartas poeto Just. Marcinkevičiaus: „Turtbūt ne dėl savęs esu, turbūt esu dėl ko nors kito.“ Toks suvokimas yra vaistas vartotojiškai visuomenei.
Savanorystė yra ir kvietimas išdrįsti, nes juk reikia drąsos skleisti gerumą. O tada „Tampa viskas daug lengviau,/ Kartu eisim daug toliau“, kaip sakoma savanorystės himne. Mums, lietuviams, tai itin aktualu – mūsų savanorystės tradicijos nėra gilios. Sovietinė sistema buvo iškreipusi tikrąsias vertybes. Nors žodžiais ir buvo deklaruojamas dėmesys žmogui, bet iš tiesų jo nebuvo. Be to, siekis viską kontroliuoti, nurodinėti niekaip nesuderinamas su pačiu savanorystės principu – „savo noru“. Tačiau dabar ši veikla darosi vis populiaresnė. Europietiškas, modernus požiūris į kitą, pagalbą kitam, savanorystės reikšmę vis sėkmingiau skinasi kelią. Ypač jauniems žmonėms jis artimas ir suprantamas. Vis daugiau jaunuolių baigę gimnaziją su kuprine ant pečių patraukia ne turistauti, o savanoriauti. Tai puiki mokykla – pažinti, patirti, išbandyti savo jėgas, atrasti save, savo vietą, pajusti palaimą, kad gali, pajusti džiaugsmą, kad esi turtingas, nes turi save ir save gali dovanoti. Tai sąmonėjimo kelias. Eidamas juo žmogus prasmingai realizuoja save, padeda padaryti pasaulį geresne vieta gyventi ateities kartoms.
Kai žmogus klausia ne „Kiek už tai gausiu?“, „Kas man iš to?“, o „Kam galėčiau būti naudingas, reikalingas?“, jis apsisprendžia eiti savanorystės keliu. Jis apsisprendžia būti tarp puoselėjančių dovanojimo kultūrą, dovanojančių patį save, praturtinančių kitų gyvenimą. Jis tarsi brėžia savo amžinumo perspektyvą – „Kiek atiduodi, tiek tavęs ir lieka“.
