Asmeniškas patyrimas, sako, negali pretenduoti į visuotiniškumą, tad, sako, palikime tetulėms savo asmens išgyvenimais argumentuoti ir aiškinti sudėtinguosius gyvenimo reiškinius. Tačiau, kai matai aplink jaunuosius tas pačias klaidas bedarančius, ką ir patsai jaunystėj darei, — tai sunku susilaikyti nepasidalijus su jaunimu savo liūdnais potyriais, nors vien informacijos dėliai. Tad tebus man atleista, kad prisiminęs keletą savo jaunystės klaidų atvirai čia noriu jas išpasakoti (saugok, Dieve, — ne visas…).
REIKALAS LIEČIA… LITERATŪRĄ
Pradžios mokyklą lankiau Papily 1906 ir 1907 m. Du „učiteliai“ (atseit mokytojai) su 200 vaikų vienoje klasėje dirbo išsijuosę. Ypač gulė ant rusų kalbos. Neišmokęs „unt pometies“, atseit atmintinai, per 50 eilėraščių, nepamatysi 4-jo skyriaus, kaip savo ausų. Pradedant antruoju skyrium skaitymų knygos buvo storos, vadinamos „Viešnije vschody“, t. y. „Pavasario daigai“, šių „daigų“ buvo trys dalys kiekvienam sekančiam skyriui ir kiekviena dalis vis storesnė, ir nemielaširdingai prikimšta eilėraščių. Reikia pripažinti, kad ano meto chrestomatijų autoriai nė kiek nebuvo geresni už dabartinius mūsiškius, — kimšdavo į savo „kūrinius“ visokį šlamštą, o iš geresnių autorių taip pat stengdavosi parinkti pačius prasčiausius jų dalykus.
„Unt pometies“ mokydavomės, kaip Dievas davė. Deklamacijos niekas nereikalaudavo. Eilėraštį iškaldavome ir atbūbnindavome, kaip ant kariško būgno. Per pusantrų metų baigęs pradžios mokyklą atmintinai taip buvau iškalęs per 100 eilėraščių ir apie dešimti prozos gabalų.
Su Puškinu, Lermontovu, Krylovu, Kolcovu, Gogoliu, Turgenevu buvo baigta… Tai buvo didžiausi pasaulyje vaikų priešai. O poezija, eilėraščiai — tai inkvizicijos liekanos, įrankiai, kurių pagalba buvo nežmoniškai kankinami.
Pamenu, su kokiu liepsningu entuziazmu skaičiau anuomet Pisarevą, 1860-70 metų rusų kritiką ir visuomenininką, kuris Puškiną ir kitus poetus su žemėmis maišė, tepripažindamas tik vieną Nekrasovą.
Tuo tarpu po nenusisekusios 1905 m. revoliucijos „visų idealų sudužimo“ metu Rusų imperijos visuomenė su nuostabiu užsidegimu puolė prie naujosios literatūros. Ko negalėdavo išskaityti periodinėj spaudoj, Stolypino cenzūrai siaučiant, ieškodavo ir rasdavo ano meto rašytojų kūriniuose. Gorkis, Andrejevas, Korolenko, Veresajevas ir mažesni, kaip Kuprinas, Čirikovas, Arcibaševas, Amfiteatrovas ir šimtai kitų buvo į padanges keliami ir dievinami. Gorkis įsteigė leidyklą „Znanije“, kuri leisdavo dešimtimis ir šimtais tūkstančių tiražo mėgiamųjų autorių knygas. Ėjo dešimtys storulių žurnalų. Keletas savaitinių žurnalų už menką metinę prenumeratą duodavo 52 tomų įvairių rusų ir užsienio naujųjų rašytojų raštų rinkinių. Buvo universalinė biblioteka, kur už 10 kapeikų galėjai nusipirkti puikiausiai išverstą ir padoriai ant plono popierio petitu atspaustą patinkamo rašytojo veikalą. Tad suprantama, kad ir jaunimas puolė prie šios naujosios literatūros, Gorkis, Andrejevas, Čirikovas (Junost) — buvo dievaičiai, kurių raštus imdavai į rankas su mistiniu šventybės jausmu širdyje. Būti neskaičiusiam visų Gorkio ar Andrejevo raštų — reiškė galutinę jaunuolio kompromitaciją, atsilikimą. Skaitėme tik naujuosius ir tik tuos, kurių vardai skambėte skambėdavo laikraščių ir žurnalų skiltyse. Apie rusų ir pasaulio klasikus, žodžio meno kolosus, kurie šimtmečiais formavo žmonijos mintį, — tegirdėdavome tik iš literatūros istorijos vadovėlių arba teskaitydavome kurį, po porą puslapių perversdami, ir tik prieš rašto darbą.
Vilniuje, be tautinių, — lietuvių, gudų, lenkų, žydų mokinių kuopelių, buvo 18 literatūros bendrų kuopelių, kurias jungdavo Vilniaus mokinių žurnalas „Molodyje poryvy“.
Kokia šiose kuopelėse buvo dvasia, galima spręsti kad ir iš to, kad „Žvėryno“ kuopelėj vieną kartą kilo ko ne muštynės dėl vieno Andrėj Bielyj eilėraščio interpretacijos, kai susirinkusių nuomonės pasidalijo pusiau (realistinė ir simbolistinė interpretacija!).
Kai vieną kartą žydaitė aštuntokė nedrąsiai pasiūlė, ar nevertėtų, turint galvoj artėjančius brandos egzaminus, panagrinėti ir klasikus, — ji buvo išjuokta, išniekinta ir vos iš kuopelės neišstumta už „reakcionieriškas“ pažiūras.
Kartą bevaikščiodamas Paneriais, matau, guli žolėje mūšų kuopelės didžiausias pamokslininkas ir gabus žurnalo bendradarbis knygą apsikniaubęs.
— Ką skaitai? — klausiu.
Mano oratorius krūptelėjo lyg jį ką blogą darant būčiau nutvėręs:
— Žinote, nutariau dar kartą(?) peržiūrėti Balzako visą „Comedie humaine“ čia iš tos jo serijos „Le dernier Chouan“ IV tomas, senovė… — rodo jis man „Paskutiniojo Šuano“ rusišką vertimą.
Ir abu nuėjom Panerio kalnais, kalbėdamiesi apie daug triukšmo tada kėlusį F. Sologubo „Smulkųjį kipšą“.
Apie Balzaką kalbėti buvo stačiai „nepadoru, negražu, sena“.
Visas straipsnis:
