Visuomenė – žmonių grupė, dažniausiai gyvenanti vienoje valstybėje, juos vienija
bendra kalba, religija, pasaulėžiūra. Žinoma, pasitaiko išimčių, tačiau visuomenės nuomonė
suprantama kaip daugumos nuomonė. Jeigu visuomenės pasaulėvoka yra intelektuali, tokia
bendruomenė pažangi. XXI amžiuje, kaip ir ankstesniais laikais, pažangą lemia panašūs veiksniai:
noras geresnius rezultatus pasiekti mažesnėmis sąnaudomis, aplinkos situacija, visuomenės ir
valdžios požiūris, inovacijų poreikis.
Bene svarbiausiu visuomenės pažangos vertinimo kriterijumi dažnai yra įvardijamos
moralinės vertybės, jų svarba žmonėms, o dvasinę visuomenės pažangą didžiąja dalimi lemia
socialinė aplinka. Juk bendruomenėje, kurioje propoguojamos amžinosios vertybės, kiekvienam
individui lengviau pasirinkti teisingą kelią. Apie tokią situaciją novelėje ,,Apaštalų iškeliavimas“
rašė A. Vaičiulaitis. Kalniečiai iki nepažįstamojo pasirodymo gyveno ramiai ir laimingai. Jie
meldėsi bažnyčioje, bendravo vieni su kitais, aukštino dvasines vertybes. Kitaip tariant, jie buvo
tipiška laiminga visuomenė. Tačiau vos pasirodžius velniui, idiliškas gyvenimas sugriuvo:
supratimą pakeitė pavydas, dievobaimingumą – gašlumas ir ištvirkavimai. Panaši situacija yra ir
XXI amžiaus visuomenėje, šiuolaikiniam žmogui mažai terūpi moralė, jis neranda laiko dvasios
puoselėjimui. Individas, neturintis aiškių vertybių, niekaip negali būti laimingas ir prisidėti prie
visuomenės pažangos. Kadangi moralinės vertybės dar vadinamos amžinosiomis, jos svarbios visų
laikmečių visuomenės pažangai.
Vien dvasingos visuomenės pažangia laikyti negalima, nemažiau svarbūs mokslo
laimėjimai, išradimai. Atskirų individų noras mažesnėmis sąnaudomis pasiekti geresnių rezultatų,
yra variklis, skatinantis žmones daryti pažangius atradimus. XVIII–XIX amžiuje vykusio pramonės
perversmo metu buvo išrasta daug dalykų (garo mašina, skiepai, garvežys), padėjusių visuomenei
gyventi lengviau. Taip, skeptikai pasakytų, kad Džeimsas Vatas išrado garo variklį ir numirė, XXI
amžiaus žmogui to padaryti jau nerekės, tačiau šiuolaikinį žmogų siekti naujų tikslų skatina tie
patys dalykai. Kaip Džeimsą Vatą anuomet laikė žmogumi, privertusiu žmoniją tobulėti, taip ir XXI
amžiaus individą, pasiekusį puikių rezultatų bent kurioje mokslo srityje, vadinsime darančiu
visuomenę pažangia.
Kiekvienos bendruomenės potencialą tobluėti lemia ir jos mokėjimas susitelkti, valdžios
požiūris į žmones. Jeigu visuomenė sugeba suprasti naujoves, jos greičiau įsitvirtina bendruomenėje
ir leidžia tobulėti valstybės ūkiui, pramonei, žmonėms, tačiau dar svarbesnis valdžios požiūris.
Vokiečių filosofas Liudvigas Fojerbachas teigė: ,,Kai sugebėjimas neturi kur pasireikšti, nelieka ir
paties sugebėjimo“, taigi net ir pačios novatoriškiausios idėjos turi būti palaikomos valdžios. Tokį
pažangios visuomenės modelį pademonstravo žydai, susivieniję ir įkūrę Izraelio valstybę. Jie
susitelkė savo istorinėje tėvynėje. Tam prireikė ne tik novatoriškos idėjos (sionizmas buvo atsakas į
antisemitizmą), valdžios supratimo (noras iš niekur sukurti valstybę atrodė beprotiškas), bet ir pačių
žydų noro. Idėja XIX a. pabaigoje palikti savo namus ir keliauti į Izraelį buvo rizikinga, tačiau
dabar, XXI amžiuje, matome, kad ji pasiteisino, žydai klesti, jų valstybėje ne tik nėra vaikų namų,
bet ir socialinės nelygybės maža. Jie suderina moralines vertybes su materealiosiomis. Eilinių
Izraelio žmonių dialogas su valdžia tęsiasi iki šių dienų, XXI amžiuje jie vis dar yra pažangūs,
moka užsidirbti ir turtu pasidalinti su kitais. Puikus to pavyzdys – žydas Š. Kalmanovičius. Jis buvo
verslininkas, tačiau nepamiršo ir dvasios, rėmė sporto klubus, mecenavo kultūros renginius. Todėl
žydai – pažangi visuomenė, iš kurios visi gali pasimokyti, jų visuomenėje visos grandys (žmonės,
valdžia) juda viena linkme.
Taigi, visuomenės pažangą lemia daug veiksnių – tai bendruomenės pažiūris, poreikiai ir
atskirų žmonių noras išrasti naujus dalykus, lengviau gyventi. Pažangia ir laiminga visuomene
