Kalėdų stebuklas (Rimvydas Stankevičius. „Diktantai sielai”)

Kalėdų stebuklas

Tai – noras melstis neprašant ir neatgailaujant. Tai – Čaikovskio „Spragtukas” žvakių šviesoje. Tai – jaukumas, sugebantis prasi­veržti netgi pro raudonų šventinių maišų, holivudinių Senių Šal­čių ir šleikščiai saldžių „Jungle Bells” barikadas. Tai – į vaikystę, į svajones ir net į tai, ko neturėjai, grąžinantis spygliukų kvapas. Tai – eglutės žaisliukas elgetos skrybėlėje. Tai – nubudimas nuo besileidžiančių snaigių melodijos. Tai – vaikas, graužiantis varvek­lį. Tai – baltutėlė sniego marška, užklojanti randus ir nuodėmes. Tai – pernykštis saldainis eglutės puošmenų dėžėje. Tai – Čiurlionio karaliai, mūvintys kumštines pirštines. Tai – sniegas, girgždantis po tylos kojomis. Tai – išsiblaškęs angelas, priėjęs arčiau nei jam leista. Tai – vien žvilgsniu ištartas „myliu”. Tai – vieno žmogaus veidui pernelyg didelė šypsena. Tai – žinojimas, jog tau atleista. Tai – krei­pinys „broli” kalbant su nepažįstamuoju. Tai – dūmai iš iki pažastų snieguosna įklimpusios trobelės kamino. Tai – nemiga, kuri nevar­gina. Tai – duonos kąsnis, po kurio norisi ištarti „amen”. Tai – katės letenėlių pėdsakai tavo sieloje. Tai – šienas po staltiese. Tai – mo­čiutės megztos vilnonės kojinės. Tai – ramybės pirštai, ropinėjantys po tavo plaukus. Tai – kylančios varnos nupurtytas šerkšnas nuo medžio šakelės. Tai – garas iš besilabinančiojo burnos. Tai – noras tiesiog jus visus apkabinti, mielieji, ir iki skausmo suspausti.