Tauta ir kalba – kaip vienas statinys. Šitą visada prisiminkime. Gali tauta ir prarasti kalbą. Tada lieka etnografinis kraštas. Toks dabar darosi Airija. Tik 10 proc. airių supranta savo kalbą ir jos mokosi mokyklose.
Gali būti ir kelios kalbos vienoje šalyje. Tarkime, Šveicarija. Ten yra kantonų kalbos: vokiečiai turi vokiečių, prancūzai – prancūzų kalbas. Pora kantonų yra italų, bet ten visiems leido pasirinkti kokią nori kalbą. Yra retoromanų (retoromanai – Šveicarijos tauta – red. past.) trys, atrodo, kantonai, ir visi laikomi, ir mokykla yra visur, kokios nori. Gali pasirinkti.
Tai šitaip yra pasauly.
Lietuvių kalbos padėtis buvo labai sunki – be galo daug draudimų, persekiojimų.
Prūsija visai nutauto ir Bismarkas (Otas fon Bismarkas (Otto von Bismarck) – Prūsijos ir Vokietijos politikas, 1815-1898 m. – red. past.) uždarė visas mokyklas, uždraudė protestantų bažnyčiose melstis lietuviškai. Lietuvos valstybės nebuvo, tad nebuvo kur remtis, ir pradėjo labai užmiršti šią kalbą, daryti ją nebereikalingą. Nors visai neseniai dar, 1933 metais, išėjo kuršių pamario žvejų kalbos aprašas.
Labai stipri kalba vakarų aukštaičių. Ją tyrė kalbininkas Jurgis Gerulis (Georg Gerull), nutautęs lietuvis iš Prūsų Lietuvos, Leipcigo universiteto profesorius. Jis mokėjo tą kalbą.
Gerulis išleido aprašą ir dabar mes mokomės, kaip ten kalbėjo kiekviename kaime. Aprašas siekė beveik iki Varduvos.
Smūgiai mums kerta ir dabar. Šiuo metu su lietuviais, kur Baltarusijoje gyvena, nebeturime reikalų. Lenkijos lietuviai sako: „Mes jums nebereikalingi“. Pažiūrėkite, sako, – atvažiuoja lenkai, aplanko Lenkijos Vyriausybė, aplanko visus kraštus su dovanomis. Pas mus niekas neatvažiuoja. Mums nėra su kuo susižinoti, pareikšti pastabų.
Taip pat skundžiasi ir Latvijos lietuvių mokyklos. Rygoje yra vidurinė, Daugpilyje ir kitur pilna šeštadieninių ar kitokių mokyklų – niekas jų nežiūri. Aš laikraščiuose apie tai rašiau. Gavau per nosį. Taip sakant, nesikišk, kur nereikia – yra valdžia. O valdžia nežiūri.
Visas straipsnis:
