Lietuvių kalbos istorijos kelyje sutinkame ir Maironį, kuris „dalino tautai stiprybę, šlovinęs tvirtą bočių vienybę“, kuris „kalbos gimtosios žiedų vainikais gerbė ir puošė pilkapį nykų“ ir troško „nors vieną prikelt senelį, kad nepamirštų ainiai jų kelio“, ir Joną Biliūną, kuris ragino
Net Laimės žiburį aukos sparnais pasiekti
Skausmingam Juozapotų kliedesy,
Suprast, kokia Tautos aukų prasmė gili.
Ar toli pažengėme nuo didžiavyrių laikų, saugodami, grynindami bei puoselėdami savo gimtąją kalbą? Sako – toli. Net 20 tomų apima „Didysis lietuvių kalbos žodynas“. Tik ar išmokome apsaugoti ir apginti tai, ką turime?
