Tafimaja Metalumaja (mes vėl ją
vadinsime Tafe, mano mielasis) vėl išėjo
žvejoti karpių su savo tėveliu. Jos
mamytė norėjo, kad ji pasiliktų namie ir
padėtų kabinėti kailius ant didelių
džiovinimo mietų prie jų akmens amžiaus
urvo; bet Tafė anksti išspruko pas tėvelį,
ir jie vėl kartu žvejojo.
Tafė tylutėlė kaip pelė sėdėjo kokią
dešimt minučių, kol tėvelis ryklio dantimi
kažką braižė ant beržo tošies sklypų.
Pagaliau ji tarė:
Tėveli, aš sugalvojau slaptą staigmeną.
Aš noriu, kad tu suriktum. Na, šūktelk ką
nors.
Aa! — sušuko Tegumajus. — Ar tau
neužtenka?
Taip, — atsakė Tafė. — Kai tu išsižioji,
atrodai visai kaip karpis. Pasakyk tai dar
kartą!
Aa! Aa! Aa! — pakartojo jos tėve
lis.
Man duok trupučiuką šitą ryklio dantį.
Aš nupiešiu plačiai pravirą karpio burną.
— Kam? — paklausė tėvelis.
— Ar nematai? — atsakė jam Tafė, brėž
dama tošėje, — čia bus mūsų mažytė paslap
tinga staigmena. Kai aš nupiešiu karpį
