Kolegė Rima Valiuvienė dalijasi konspektu:
1930 m. gimė Važatkiemio kaime, Prienų rajone. Baigęs Vilniaus universitete lietuvių filologijos studijas, dirbo įvairiose redakcijose, organizavo literatūrinį gyvenimą, bet greitai atsidėjo tik literatūriniam darbui. Šeštojo dešimtmečio viduryje Just. Marcinkevičiaus kūryba lyg ir atitiko socialistinio realizmo reikalavimus, bet septintojo dešimtmečio pabaigoje poetas pradėjo tolti nuo oficialiosios ideologijos, tapo aktyvus tautinės idėjos puoselėtojas ir gynėjas – humanistiniai idealai tapo svarbesni už visuomeninius. Savo kūryba, veikla, pasisakymais pelnė moralinį autoritetą, dažnai vadinamas tautos „sąžinės balsu“.
Gimtinės tema. Just. Marcinkevičiaus kūrybos centras – Lietuva. Lietuviškumas – visų pirma etninė, žemdirbiška kultūra, kurioje užaugta ir kuria pasitikėta. Taip poetas išaukština tėviškę, gimtąją kalbą, namus, žemdirbio darbą.
Eilėraščių rinktinės „Amžino rūpesčio pieva“ (2005) įžangoje poetas rašo:
„Esu kaimiškosios (agrarinės) kultūros augintinis. […] Meldžiausi kalboje, virš kurios dar nekybojo griausmingas kitos kalbos debesis. Kaip dabar suprantu, gyvenimas nebuvo lengvas. Bet man atrodo, buvau laimingas. […] Tikriausiai skaitytojui bus nesunku pastebėti, kaip namai, gimtinė, žemė, peizažas prisipildo Lietuvos, kaip ji užima ne vieną mano eilėraštį, kaip jos likimas tampa mano likimu. Einu į jos istoriją, į kalbą, į gamtą ir kultūrą tarytum į amžiną savo žemę.“
Just. Marcinkevičiaus lyrikoje gausu gimtinės įvaizdžių, kurie yra ne atskiros detalės, o kuriantys harmoniją, artumo, gerumo jausmą. Kaimo (gimtinės) pasaulis kupinas tyrumo, ramybės, vidinės darnos, jis yra socialinių ir etninių vertybių saugotojas. Eilėraštyje „Lopšinė gimtinei ir motinai“ tėvynė ir motina pristatomos kaip pagrindinės gyvenimo vedlės. Tai stipriausia, nesunaikinama kiekvieno žmogaus atrama. Tėvynė lyg šventovė („Todėl, kad tu – šventovė. / Todėl, kad tu – tėvynė“), lyg mažas žiburėlis, vedantis dorovės link. Tėvynė susikuria žmogų sau, todėl žmogus eina, kyla, veržiasi į ją ir nesvarbu, kur jis būtų („Vienų namie mylėta, / kitų svetur vadinta“). Niekur kitur žmogus negalėtų būti tikru žmogumi. Jis neatskiriamas nuo gimtinės.
Kalbos tema. Kalba – svarbiausias tautos turtas ir didžiausia žmogiškoji vertybė, perduodama iš kartos į kartą. Kalba jungia žmones. Žodis atskleidžia vidinį pasaulį, jo tikrąją savastį. Gimtoji kalba priartina prie žemės, leidžia ją pajusti pažinti, todėl artėdamas prie gamtos žmogus artėja prie savęs. Žemdirbio gyvenimas dar nenutolęs nuo gamtos ritmo, todėl apčiuopiamo, ne tiek sąmoningai, kiek intuityviai įvardijančio pasaulį lietuviško žodžio ilgimasi kaip paprastos darnos, santarvės su būtimi ir pačiu savimi:
Žodis – kaip lašas – kaupiasi,
Kaip saulė jis prieš tekėjimą.
Klaupiasi žodis, klaupiasi
ir gieda savo tikėjimą:
į mintį, į kalbą, į žmogų,
į tą jo gyvenimą margą.
Matau jį tavy – lyg po stogu
padėtą padargą.
(„Žodis – kaip lašas“)
Kaip sakė poetas: „jeigu žodžiai yra žmonių kūnai, tai dar daugiau – jie yra žmonių sielos. Aš girdžiu tave kalbant ir galiu pasakyti, kas tu esi“. Kiekvieno pareiga puoselėti gimtąją kalbą – vengti tuščiažodžiavimo, nes už jį daug iškalbingesnė tyla. Tyla – prarasta kalba. Tauta, praradusi kalbą, žūsta: „O kartais ji stovi, / juoda skara apsigobus, / prie pustuščio / prūsų kalbos kapo“ (eil. „Kalba“).
