Kolegė Rima Valiuvienė dalijasi konspektu:
Jonas Biliūnas (1879–1907) – XX a. pradžios rašytojas, realizmo atstovas. Nuo vaikystės tėvai jį auklėjo pagal krikščionišką pasaulėjautą, tikėjosi, kad bus kunigas. Nepaklusęs tėvų valiai, be to, jiems anksti mirus, J. Biliūnas pragyveno iš privačių pamokų ir baigė Liepojos gimnaziją, kurioje subūrė slaptą lietuvių moksleivių lavinimosi (lietuvių kultūros puoselėjimo) draugiją, tapo socialdemokratinio judėjimo atstovu. Vėliau iš Dorpato (dabar Tartu) universiteto, kuriame mokėsi medicinos, būsimas rašytojas dėl revoliucinės veiklos buvo pašalintas. Susipažinęs su būsimąja žmona Julija Janulaityte, J. Biliūnas rašė straipsnius, kūrė eilėraščius, vertėsi iš privačių pamokų. Vakarų Europos (Leipcigo ir Ciuricho) universitetuose J. Biliūnas studijavo literatūrą, sukūrė pirmąsias noveles. Lietuvoje ir Lenkijoje gydydamasis džiovą, rašytojas atsiribojo nuo daugelio darbų, bet įtemptai kūrė ir išleido pirmąsias knygeles. Maži honorarai, skolos ir alinanti liga sekino rašytoją, kuriuo rūpinosi žmona. Likus kelioms savaitėms iki mirties, J. Biliūnas laiške teigė, kad „brangiausias ir švenčiausias daiktas žmogui yra Tikėjimas. Jisai tik žmogų nuramina ir laimingą padaro“. Liga ir mirtis nutraukė vaisingiausią J. Biliūno kūrybinį laikotarpį.
Aptaręs realizmui būdingus bruožus, J. Biliūnas atsisakė šiai meno krypčiai būdingo moralizavimo, išsamių aprašymų irorientavosi į žmogaus moralės, filosofijos bei psichologijos analizę. Lakonišku aprašymu rašytojas koncentravosi į autobiografišką, subjektyvų (kalbama pirmuoju asmeniu) pasakojimą, kuriame perteikiami intymesni išgyvenimai. Kūrinių veikėjas yra pasakotojas, o ne iš šalies įvykius stebintis asmuo. Be to, J. Biliūnas vadinamas lyrinio pasakojimo lietuvių literatūroje pradininku. Gilinimasis į žmogaus intymius išgyvenimus, psichologines būsenas pasakojimą padaro įtaigų ir nestatišką. Moralo nebuvimas leidžia kiekvienam skaitytojui apmąstyti įvykius, pagal savo moralės principus įvertinti susiklosčiusią situaciją ir padaryti išvadas.
Jonas Biliūnas modernizavo realistinį pasakojimą. Kurdamas tekstą, rašytojas neatsiriboja nuo socialinių, moralinių, humanistinių ir krikščioniškų idėjų. J. Biliūno vaizduojamas žmogus nėra laisvas, bet geba priimti moralius, atsakingus sprendimus. Novelių veikėjai dažniau patys patiria skriaudą (novelės „Lazda“ veikėjas tėvas, novelės „Ubagas“ veikėjas Petras Sabaliūnas, apysakos veikėja Juozapota), nors kartais ją padaro kitiems (novelės „Kliudžiau“ veikėjas vaikas,novelės „Brisiaus galas“ veikėjas šeimininkas), tačiau ne neteisybė, o jos išgyvenimas yra pasakojimo pagrindas. Novelėje „Kliudžiau“ vaizduojama skriauda, padaryta vargšei katytei, skatina vaiko, vėliau ir suaugusio žmogaus kančią („Tai buvo vienatinis mano gyvenime šovinys. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…“). Be to, Jokūbas etiniu požiūriu patiria panašių išgyvenimų dėl jaunystėje įvykusios istorijos (novelė „Vagis“): nenorėdamas patirti skriaudos, saugodamas mėgstamą kumelį ir savo gyvybę, pagrindinis veikėjas nužudo vagį, išveža ir išmeta jį „paravėn“. Dėl žmogžudystės, įvykdytos ginant turtą ir saugant savo gyvybę, veikėjas gailisi visą gyvenimą: „O vienok ir dabar dažnai dažnai tas pats kirminas mano širdį griaužia. Ir nežinau dar, ką pasakys man už tą Visagalis…“ Kaltė dėl nužudymo ir negalėjimo prisipažinti teisėsaugai virsta nuolatine sąžinės – vidinės žmogaus teisėjos – graužatimi. Jokūbas pasirinkimo neturi, jis baudžia save moraliai ir kaip krikščionis, o skaitytojui leidžiama pasirinkti, ar smerkti Jokūbą dėl žmogžudystės, ar pateisinti jo poelgį, nes tai buvo savigyna. Humanistinis požiūris svarbus vertinant moralinius aspektus (kaltę, skriaudą), anot J. Biliūno, „kriterijus visiems mano darbams – sąžinė“.
Kaltę žmogus gali išgyventi ir nenusikaltęs. Novelės „Ubagas“ pasakotojas, grįžęs į brolio namus, sutinka senelį, kurį anksčiau gerai pažinojo. Pasakotojas jaučia kaltę, kad tik duonos rieke gali padėti Petrui Sabaliūnui, kadaise vaikus medaus koriais vaišindavusiam. Beje, svarbesnis moralinis veiksnys – kaltės jutimas už netinkamą vaikų elgesį su tėvais: „Jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.“ Pasakotojas prisiima kaltę už P. Sabaliūno sūnų, kuris išvarė tėvą iš namų, atsiprašo senolio, kuriam nedaug kuo gali padėti, ir būdamas jautrus įrodo, kad nėra moraliai degradavęs. Toks yra ir tėvas (novelė „Lazda“), kuris po baudžiavos panaikinimo priima dvaro prievaizdą Dumbraucką gyventi savo namuose. Po skriaudėjo išsikraustymo tėvas neleidžia vaikams deginti dovanotos obelinės lazdos, kuria kitados Dumbrauckas smarkiai sumušė tėvą. Pateisinęs buvusio prievaizdo elgesį, tėvas pagarbos moko savo vaikus: „<…> tegu šitoj lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atminsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motina jums kartais žabeliu suduodavova. Darydavova taip dėl jūsų pačių gero… Gal ir mus ponai baudė dėl mūsų gero?..“ Be to, šiose novelėse svarbus ir atjautos motyvas: pasakotojas yra jautrus P. Sabaliūno likimui ir išgyvenimams, o tėvas atleidžia Dumbrauckui už skriaudą. Atjauta yra susijusi su gailestingumu, kito supratimu, palaikymu, kančios pasidalijimu.
Skriaudos motyvas ryškus apysakoje „Liūdna pasaka“, kurios pasakotojas perteikia vargšės Juozapotos išgyvenimus. Moteris per 1863 m. sukilimą neteko dėl socialinio teisingumo kovojusio vyro, prarado sveikatą, kūdikį, namus. Pamišusi, kampininke tapusi moteris kelias dešimtis metų ieško vyro („Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..), bet, anot pasakotojo, nežinia: „Ar suprato pati tą savo klausimą? Ar atminė dar savo Petriuką? Ar tikėjosi nors numirus, jį pamatyti?.. / Vienas Dievas težino…“ Tikra „Liūdna pasaka“, kai žmogus patiria ne tik socialinę, moralinę, bet ir egzistencinę skriaudą.
