Kiekvienas žmogus (visai nesvarbu, ar jis geras, ar blogas) turi vietą, kuri jam brangi, kur jis
atsiriboja nuo kitų, kur bet kada gali pasislėpti, kur lengviau ir drąsiau skrenda mintys, kur taip
miela ir gera. Be abejo, tas mažas slaptas pasaulėlis gali būti ir širdyje, tačiau svarbu, kad jis būtų…
Būtent ta sava, brangi namų erdvė ypač išryškinama Juozo Apučio novelėje “Dobilė. 1954 metų
naktį” (“tai buvo atskiras pasaulis – mažas kaimelis su išsimėčiusiomis sodybomis”). /Citata graži,
tinkama, bet pamesta ir palikta…/ Kaip ir visose novelėse, veikėjų labai nedaug – jie keturi:
Martynas, motina, karvutė Dobilė ir šunelis. Keista, bet Dobilę, kaip, beje, ir šunelį, taip pat norėjau
pavadinti veikėja, nes ji čia – pagrindinė problemos sukėlėja ir sprendėja. Ji brangi, kaip ir tas savas
pasaulėlis, o galbūt svarbiausia jo sudedamoji dalis, jaukumo, saugumo simbolis (“Ta Dobilė labai
rūpi. Ir gyvenam mudu, Marčiau, beveik iš jos”). /Vėl pamesta citata, galima bent nurodyti, kas čia
kalba/
Vakaras, prietema – mėgstamiausias J. Apučio paros laikas. Artėja audra – išbandymų metas.
Veiksmo laikas nusakomas itin tiksliai, įvardijami net metai (1954-ieji). Jau pats pavadinimas
informuoja skaitytoją./Apie ką informuoja? Kas ta Dobilė? Kodėl? Ką reiškia tiksli laiko nuoroda?/
Dešinėje kūrinio pusėje, po pavadinimu galime pastebėti mažytę dedikaciją (,,Motinai”) /Reikėtų ne
skliaustelių , o brūkšnio/. Tikriausiai kūrinys skirtas autoriaus mamai. /Tai jau matyt. Kam kartoti,
kas ir taip buvo aišku iš prieš tai esančio sakinio?/ Daugelis J.Apučio novelių yra autobiografinės,
jose prisimenamas itin svarbus, neužmirštamas, brangus vaikystės laikas, gimtasis kaimas, namai.
Galbūt Marčiaus siela jam artima, sava, pažįstama. /Nesuprantu, kodėl tuo abejojama, kam tas
galbūt?/
Pagrindinis veikėjas Martynas, be abejo,- jautrios sielos, nuoširdus, mylintis ir “Toks jaunas”. O
motina serga, sunkiai serga. “Ji jau buvo sunkiai įžiūrima, jos plaukai žili, o pagalvis baltas, tik
sulysęs įrudęs veidas išsiskyrė”./Kodėl sunkiai įžiūrima? Ar tai apie senatvę? O gal, kad jau
temsta?/ Būtent tai, kad sūnus atsidavęs prižiūri merdinčią motiną, kankinasi stebėdamas kančią,
aukoja laiką dėl karvės, kuri abiem tokia brangi, guodžia, rodo tikrąją meilę, neblėstantį atsidavimą
“jų” pasaulėliui. Martynas nuolat stengiasi būti panašus į tėvą, kurio balsas toks tvirtas, raminantis
(“Tegul trenkia. Tokia gamta.”). “Bet jam neišeina taip kaip tėvui, net visai nepanašu”. Jis trokšta,
labai trokšta atrodyti didelis, nori apginti, nuraminti motiną, pasakyti, kad viskas gerai, kad “tokia
jau gamta”.
Vis dėlto švelnus, galbūt virpantis, dar vaikiškas Martyno balsas nenuramina motinos. Ji
paniškai bijo audros, jaudinasi dėl Dobilės, netgi apalpsta (“trenkia baisiai ir motina sudejuoja ir
paskui nutyla”). Sūnus skuba atnešti vandens, ją girdo ir mėgaujasi akimirka, kai gali sėdėti greta
mažytės savo motinos, ja rūpintis, globoti, saugoti ir laukti, kol ji pramerks akis. Tada pamatys
žmogų, kurį ir norėtų matyti, kuris jai brangiausias, kuris saugo jų sukurtą pasaulį ir niekada jos
nepaliks. Ypatingi motinos ir sūnaus ryšiai atrodo tokie stiprūs, jų pasaulis toks nesugriaunamas ir
uždaras. Vis dėlto, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, Martynas svajoja, domisi, trokšta pamatyti,
kas yra “už priartėjusio horizonto”, pamatyti “svetimą pasaulį – visiškai svetimą, kuriam nerūpėjo,
kaip dabar gyvena išsimėtęs tarp dobilienų kaimelis”. Ir motinai jis sako, kad reikia toliau už
dobilienos žiūrėti, už jų pasaulio linijos. Tačiau jai rūpi Dobilė, “pririšta prie horizonto”. Ji žino,
kad jei praras Dobilę, praras dalį savo pasaulio, o galbūt nebeliks tos linijos, to horizonto ir tada
praras sūnų…
Beveik visose Apučio novelėse veikia vaikai, dažniausiai berniukai. Jie, kaip ir Martynas,
gyvena kaime, čia kuriasi jų autentiškas vaikystės pasaulis, jautrus požiūris į gamtą, žmogų,
jausmus. Tipiškoje Juozo Apučio novelėje ta vaikystė prisimenama, prikeliama praeitis, jos
svarbiausi momentai, išgyvenimai. Čia visa novelė- tarsi pasakotojo prisiminimas . Juolab, kad
pavadinime nurodomi tikslūs metai. Toks rašymo būdas šiek tiek primena dienoraštį, kuris rašytas
seniai, o dabar atverstas padės sugrįžti į praeitį, į audringą vaikystės naktį.
