Antanas Škėma – XX a. vidurio lietuvių egzodo rašytojas, dramaturgas,
išeivis, moderniosios prozos kūrėjas. Žymiausias rašytojo kūrinys psichologinis
romanas „Balta drobulė“ – tai tamsi, pesimistine knyga apie šiuolaikiniame pasaulyje
kenčiančio ir žūstančio žmogaus sielą ir protestas prieš tobulą žmogaus vaizdavimą.
Romanas sudarytas iš penkiolikos dalių analizuojančių vidinius žmogaus
išgyvenimus.
Duotoji ištrauka yra iš romano pradžios įvado. Kūrinys prasideda vaizdu,
kai pagrindinis veikėjas Antanas Garšva išlipa iš „B.M.T. brodway line“ ekspreso į
svetimą ir šaltą Niujorko miestą. Antanas Garšva – išeivis, lietuvis, rašytojas, atvykęs
I JAV pasislėpti nuo tėvynėje siaučiančio karo, bet niekaip nesugebantis pritapti prie
šios šalies vartotojiško gyvenimo būdo. Kaip iš konteksto žinome, pagrindinis
veikėjas yra silpnos sveikatos žmogus, labai vienišas, nes dėl savo ligos turėjo
atsisakyti meilės. Antanas Garšva jaučiasi svetimas ir visų užmirštas šiame krašte, o
juk gimtojoje žemėje buvo didžiai gerbiamas, dėl savo intelektualumo ir sugebėjimo
rašyti, o atvykęs svetur tapo aštuoniasdešimt septintu numeriu. Minimos žymių
žmonių pavardės rodo pagrindinio veikėjo intelektualumą bei apsiskaitymą. Sąrašo
gale savo pavardės paminėjimas atskleidžia begalinį norą būti pripažintu ir gerbiamu.
Veikėjo svetimumo jausmą perteikia autoriaus dažnai minimi angliški žodžiai
„zipperi“, „up “, „down“. Didžiausią įtaką Antano Garšvos dvasinei egzistencijai
daro esamo pasaulio tuštuma ir sąsajų su Lietuva nebuvimas.
Kūrinio veiksmas prasideda Niujorko metro, vėliau persikelia į patį
miestą. Kuriama erdvė – tai urbanistinis miesto vaizdas, kuris sustiprinamas
įvairiomis detalėmis, tokiomis kaip – aplink zujančios negrės, blizgančios vitrinos,
mokasinai, bet pagrindinį veikėją tai mažai domina. Vaizdas perteikiamas tarsi tai
būtų filmas, šokinėjantys vaizdai ir nuoseklumo nebuvimas primena chaotišką
sąmonės srautą. Besikeičiantys vaizdai yra tik fonas, padedantis išreikšti veikėjo
vidinę būseną. Galima pastebėti, kad pasakotojas yra artimas pagrindiniam veikėjui.
Kalbama pirmu ir trečiu vienaskaitos asmeniu, kurie atitinkamai perteikia jo vidinę
bei išorinę savijautą. Vienintelis dalykas, padedantis Antanui Garšvai jaustis saugiai,
yra prisiminimai apie gimtinę.
Ištraukos laikas gana tikslus, vidudienis, tai galima pasakyti iš
nerimastingo pagrindinio veikėjo žvilgčiojimo į laikrodį, jis skuba į darbą.
Darbas, nors niekingas ir beprasmis, bet labai reikalingas ir svarbus norint
pagrindiniam veikėjui išlikti tokiame pasaulyje. Laikas pagrindinį veikėją priverčia
judėti, jį gelbsti tik retrospektyviniai prisiminimai apie jo vaikystę ir Lietuvą. Iš
pateiktų istorinių prisiminimų galime teigti, kad Antanas Garšva turėjo ir Lietuvos
bajorų kraujo, bet tai tik dar vienas autoriaus pastebėjimas, perteikiantis skirtumą tarp
Lietuvos ir Amerikos.
