Vienas budistų šventikas keliavo su savo mokiniais ir kartą išgirdo kaip jie ginčijasi, kuris iš jų geresnis.
– Aš medituoju jau penkiolika metų, – sakė vienas.
– Aš darau gerus darbus nuo tada, kai palikau tėvų namus, – gyrėsi kitas.
– Aš pastoviai laikausi Budos priesakų, – aiškino trečias.
Pusiaudieny jie sustojo atsikvėpti po obelimi. Jos šakos, apsunkusios nuo prinokusių obuolių, beveik siekė žemę. Tada prabilo šventikas:
– Kai medis dosniai duoda vaisių, jo šakos nulinksta žemai žemai – tikram išminčiui būdingas nuolankumas. Kai medis nevaisingas, jis išdidžiai ir arogantiškai kelia šakas aukštyn – ir kvailys visada save laiko geresniu už savo artimą.
(budistų sakmė)
