Meno kritiko ir tinklalapio menufaktura.lt redaktoriaus Vaido Jauniškio komentaras, skaitytas Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“.
Kovo 11-ąją atšventėme ramiai: su savais nacionalistais ir be Valerijaus Gergijevo. Filipas Kirkorovas savo turą po Lietuvą pradėjo kovo 12-ąją. O jei, dingojasi, ir būtų diena anksčiau uždainavęs, vargu ar kas būtų atkreipęs dėmesį: jis – ne aukštoji kultūra, nors kur kas masiškesnė, ir, regis, nepasisakė už Rusijos invaziją į kurią nors šalį, kaip Marijos teatro orkestro dirigentas. Žinoma, galima būtų ir pasidžiaugti kilusiais ginčais dėl vasario 16-osios koncerto – neva aukštasis menas labiau atkreipia visų dėmesį. Bet vargu ar menas tame skandale rūpėjo, kaip ir vien patriotiniai motyvai.
Juk kai lietuviškos televizijos mūsų valstybei svarbiomis dienomis ryžtasi parodyti kokį seną sovietinį filmą, niekas į tai dėmesio nekreipia. O ir naujieji rusų serialai stulbinamai primena aną kiną, ir vasario 16-ąją, kaip ir kovo 11-ąją, nuo ryto prapliumpa „Mentai“, „Ekstrasensai prieš nusikaltėlius“ ir kitas kriminalinis niekalas. Nekalbu apie per kabelius ateinančias Rusijos televizijų laidas ir beaugančią jų auditoriją. Pakanka tėvyninių – čia rusų serialais pirmauja „Baltijos TV“, bet bando neatsilikti ir TV1, pasirūpinęs nuolatine sovietinių filmų vitrina „NemaRUS kinas“, ir pusiaurusiškas TV8. O per Naujuosius – net iškart po vidurnakčio! – iššoka vis ta pati nuolatos mus persekiojanti „Likimo ironija“ ir, be abejo, „Šuriko nuotykiai“. Kad nepamirštume, kur gyvenome – gyvename? Rusiškos informacijos erdvė vis plečiasi. Nors būtina patikslinti: iš tiesų auga ne rusų, bet posovietinės Rusijos kultūros erdvė. O šios ypatybė ta, kad, skirtingai nuo postkolonijinio, post-ndustrinio ir kitų reiškinių, šitas „post“ – dėl didžiojo kaimyno evoliucijos – vis mažiau reiškia praeitį.
Todėl tai yra kalba ne apie tautas ir jų kultūras, o apie sistemas ir jų sandūras. Jei mums iš tiesų rūpėtų tautinės mažumos ir joms skirtos laidos, tai informacinis peizažas būtų kitoks ir natūraliau suprantamas. Galima būtų teigti, kad ir Lietuvos rusai turi turėti ką žiūrėti, net ir Naujųjų metų naktį. Tik kodėl tada pamirštami Lietuvos lenkai? – juk lenkų filmai ir jų serialai visiškai išbraukti iš mūsų akipločio, nors jie – nelyginamai aukštesnės vizualinės ir dramaturginės kultūros, nekalbant jau apie patį istorinį-kultūrinį artimumą – ar bent koks galėtų būti.
Ši intensyvėjanti kultūrinė-informacinė erdvė rodo ir mūsų pačių kryptį: iš tiesų mes šiandien esame kur kas didesni postsovietai nei buvome prieš dešimtmetį, nekalbant apie pirmųjų Nepriklausomybės metų „žygį į Vakarus“. Šį lydėjo ne tik nusivylimas (manėme, kad bus gražiau ir kur kas mažiau šlamšto), bet ir labai išmoningai dozuojama nuostata: Vakarai – tai tik smurtas ir seksas, kriminalai ir vartotojiškumas, o jiems buvo priešinamas Rytų dvasingumas (pasiremiant Dostojevskiu, Tarkovskiu ir niekuo kitu). Šiandien ratas apsisuko, ir vis daugiau vartojama „Rytų“ smurto ir prievartos. Klausimas, kas geriau – muštynės estetiškuose dangoraižiuose ar tarp apsilaupiusių pilkų sienų ir naujųjų rusų pilaitėse?
Iš tiesų apgailėtinai menkai per mažąjį ekraną buvome supažindinti su didžiuoju Vakarų kinematografu, meistrų retrospektyvas galime suskaičiuoti ant rankų pirštų. Kaip, beje, beveik nepristatyti lieka ir svarbiausi kūriniai iš kitų geografinių platumų: atsilikta daugiau nei galima buvo tikėtis. Tai šiandien geriausiai liudija išleistas elektroninis Sauliaus Macaičio, rašiusio Stepoko Strolios slapyvardžiu, straipsnių rinkinys „Didieji ekranai mažame ekrane“: dar 2002–2005 m. kritikas turėjo iš ko rašyti apžvalgas apie geriausius savaitės filmus. Bet iki 2007 m. jų vis mažėjo, jie patys menkėjo savo menine verte, ir tai jau visiškai nesulyginama su šiandienos dykromis, serialiniu baltu triukšmu. Paguoda tik viena, kad kai kurie serialai šiandien gerokai keičiasi ir stipriai ima vytis kinematografą tiek aktorių, tiek režisūrinėmis ambicijomis.
Kalbant apie kitokio, svetimo (jei iš tiesų svetimo) mąstymo struktūrų invazijas į mūsų smegenis, visiškai nesvarbu, kas teigiama tuo ar kitu kūriniu: ir ten, ir ten TV produkcija yra maistas masėms, vadinasi, bus virpinami tie patys dažniai. Esmė – deja, bet jau minėti interjerai: forma ir fonas, kaip geriausiai pasąmonę veikiantys elementai. Tad ko pasiilgsta tie, kurie vis dažniau jungia „Pirmąjį Baltijos“, „Ren TV“ ir kitus Rusijos kanalus? Jei pokalbių šou – tai jų dažniausiai lauks agresyviai rėkiančių ir kitų neklausančių paradas (šia „diskusijų kultūra“, beje, mes vėl bandome juos vytis). Jei serialas – tai apie banditus nuo Odesos iki Sankt Peterburgo, meilės penkiakampius ir pusiau bejėgius visiškai sovietinius mentus (mūsų serialai nuo jų atsilieka, kaip prisipažino vienas prodiuseris, tik nulių skaičiumi biudžete). T.y. – vėl siūlomi agresijos pliūpsniai. Plius savotiška grožio ir estetikos samprata: kad visko būtų daug, brangiai ir kiti bijotų. Lyg karinis Spalio paradas naujojo Maskvos GUM-o (universalinės parduotuvės) fone. Todėl nepasakokite, kad rusų televizija kažkuo yra geresnė. Bet jei reikia agresijos ir kitokio smegenų plovimo – visada prašom.
O seni mieli sovietų filmai, kurių citatas iki šiol mokame? Juk juose – ramu, gražu, jokio smurto, o tik dviese stotyje ar standartiniame daugiaaukštyje. Meno ten tiek, kiek ir bet kuriose kitose melodramose. Bet čia mums svarbesni kiti aspektai. Tie filmai – tariamės žiūrėdami – yra kelių kartų jaunystės, paauglystės aidas, mums sukeliantis neapibrėžtą ilgesį praeičiai. Ir per nostalgijos prizmę automatiškai patys cenzūruodami foną nei prisiminimuose, nei filmuose neįžiūrime visuotinės kontrolės, begalės draudimų ar totalinio smegenų apdorojimo. Gal net apsigaudami tariamės, kad tada ir internetas buvo, ir į užsienį laisvai važiavome, o prekybos centrai stovėjo visada. Ta bambagyslė iš tiesų mus sieja su kita puse fenomeno, kuris vadinamas Stokholmo sindromu: tai neblėstanti aukos meilė budeliui. Meilė kyla iš auką apėmusios apatijos ir baimės žvelgti pirmyn. Prie praeities priprasta, po jos išlikta, ji buvo saugi, nes ir joje buvo „apie viską pagalvota“, vadinasi, galima gyventi toliau. O prisiminimuose ilgainiui blėsta skausmingos patirtys.
Popkultūra tik iš pažiūros regisi nekaltas ir mielas niekalas kažkokioms masėms, tarsi mažiau reikšmingas už aukštosios kultūros figūras ir pareiškimus. Bet šių renginiai skirti šimtams, ir dar tiems, kurie patys skiria, kas yra kas. Popkultūros taikinys – milijonai, paklūstantys bendram ritmui ir intonacijai. Kartais ši būna gerokai svarbesnė ir skvarbesnė už dažniausiai bevertį turinį. Bet pirmiausia popkultūra geriausiai išduoda, kurlink mes einame. Už tai negalima kaltinti ją atnešančių: jie mato puikią dirvą ir prastai muzikai, ir kriminalinei Odesai ar Piteriui, nes lietuvių kultūros atstovai ne prasčiau kuokomis švaistosi Valensijoj ar Osle: gal tai – jau genetinė nostalgija aniems laikams, kai buvome „nuo jūrų iki jūrų“?
Todėl kai tauta gieda imperatyvą „iš praeities … te stiprybę semia“, šiandien kyla klausimas – iš kurios praeities? Ir jei pankiškas rusų rašytojas Viktoras Pelevinas pastebėjo, kad tarybinė valdžia puikiai sugebėjo sujungti erdvę ir laiką, kai liepdavo kaliniams iškasti griovį nuo tvoros iki pietų, tai aš bandysiu jam prilygti, teigdamas, kad praeitis mums yra geografinė kategorija.
Straipsnio nuoroda:
