Henrikas Radauskas
Pavasario naktis
Skambi lakštingala triukšmingai gieda.
Alyvom kvepia senstanti naktis.
O žalias mėnuo per medžius atrieda
Ir ima šviesti tiesiai į akis.
Atsiminimai skrenda mėnesienoj
Kaip angelai, ir aš nebegaliu
Užmigt nuo liepos silueto sienoj
Ir nuo žalių mėnulio spindulių.
O laikrodis kartoja seną melą,
Kad laimė šypsosi, kad ji gera,
Ir bėga jo tiksėjimas per stalą
Į džiaugsmą didelį, kurio nėra.
Interpretacija
Henrikas Radauskas, poetas, rašytojas, kurio kūryboje neatsiskleidžia gyvenime patirti
išgyvenimai. Poetas, išgyvenęs du Pasaulinius karus, savo kūryboje to nemini. Vienas iš Henriko
Radausko eilėraščių yra „Pavasario naktis“.
Iš Radausko eilėraščių „Pavasario naktis“ pavadinimo, galima įsivaizduoti, kad eilėraštis bus
apie atgyjančią gamtą, ramią naktį tarp žydinčių obelų, bundančios gamtos, kad veiksmas vyks
visame nakties laike, bus pateikiamas vaizdingas nakties vaizdas.
Pirmojo posmo pirmoje eilutėje rašoma, kad lakštingala triukšmingai gieda, tai pasako, kad
laikas eilėraštyje yra ankstyvas rytas, nes lakštingala suokia tik ryte. Triukšmingas lakštingalos
giedojimas išduoda, kad lyrinis subjektas ją labai gerai girdi, todėl veiksmas vyksta lauke. Kad
veiksmas vyksta lauke, atskleidžia ir antroji eilėraščio eilutė. Joje rašoma, kad alyvom kvepia
senstanti naktis. Lyrinis subjektas kvepiančias alyvas gali užuosti būdamas lauke. Senstanti naktis
sako, kad jau labai arti rytas, todėl ir suokia lakštingala. Galima įsivaizduoti ir lyrinio subjekto
būsena eilėraštyje. Iš pateiktu vaizdu – kvepiančių alyvų, giedančios lakštingalos – galima
įsivaizduoti, kad erdvė eilėraštyje yra sodas, po kuri vaikšto lyrinis subjektas, arba sėdi ant suoliuko
prie sodo namelio ir grožisi žydinčia gamta, klausosi giesmes, uodžia alyvomis kvepiantį sodą. Gal
tai poetas, laukiantis savo mūzos, o gal tik paprastas žmogus, laukiantis išauštančio ryto.
Trečioji posmo eilutė išduoda, kad tai yra paskutinis pavasario mėnuo, gegužė, o gal net
paskutine to mėnesio diena. Jeigu tai paskutine pavasario naktis, tai žmogus, laukiantis ateinančio
ryto, sulauks jau vasaros ryto, nes atriedantis žalias mėnuo jau šviečia į akis.
Antrojo posmo, pirmoje eilutėje rašoma, kad atsiminimai skrenda mėnesienoje, tai sako, kad
belaukiant ryto subjektą kamuoja įvairūs prisiminimai. Prisiminimai kaip angelai, vadinasi, jų labai
daug ir įvairių, skirtingų.
Kad žmogus turėtų daug prisiminimų, jis turi daug nugyventi, turi turėti daug patirties, todėl
eilėraščio lyrinis subjektas yra senas žmogus. Dvi paskutines šio posmo eilutes atskleidžia, kodėl
senukas tokiu laiku nemiega. Nemiega, nes per savo miegamojo kambario langą, ant šalia sodo
namelio esančio kokio nors pastato sienos, mato liepos siluetą. Senukas stebėdamas liepos šešėlį,
kurį sudaro liepa, apšviesta žalio menulio spinduliu, negali užmigti, nes jaučia ateinančią vasara.
Taigi, senukas išeina į lauką pasitikti vasaros, kvėpuodamas alyvų žiedų aromatu bei klausydamasis
lakštingalos suokimo.
Paskutinis eilėraščio posmelis leidžia manyti, kad senukas yra nelaimingas. Slenkančios
valandos senuko akimis, tiksi ne į laime, o į tuštybę, nes senukui atrodo, kad laimės nėra. O gal
senukas mano, kad laikrodis rodo seną melą, kad laimės nėra, nes tai jo paskutinės valandos, per
kurias jis nori sulaukti ryto, paskutiniojo vasaros ryto.
