Kolegė Rima Krikščiūnienė dalijasi vienuoliktokės rašiniu:
siunčiu Jums savo vienuoliktokės rašinį. Tikiuosi kolegų dėmesio ir pastabų.
Gyventi sau ar gyventi dėl kitų?
Gyvename pasaulyje, kuriame kiekvienas žmogus yra skirtingas ir į gyvenimą žiūri savaip. Vieni savo esybę pašvenčia artimiesiems ar mylimiems žmonėms. Jie aukoja savo asmeninę laimę dėl to, kad kiti žmonės šalia būtų laimingi. Tokių altruistų šiandien yra nedaug, tačiau jie praskaidrina mūsų niūrų gyvenimą. Bet, kaip bebūtų liūdna, visada atsiranda ir tokių žmonių, kurie gyvena gyvenimą, pilną egoizmo. Jie rūpinasi tik savimi ir auka dėl kitų laimės ar džiaugsmo nesukelia jokio širdies virptelėjimo. Dabar žmones dažnai kankina dilema: geriau gyventi sau ar gyventi dėl kitų. Taigi kurių individų šiandieniniame pasaulyje yra daugiau: altruistų ar egoistų?
Viena aukščiausių altruizmo formų, kuri leidžia žmogui atrasti sunkų, bet sąžiningą kelią – tai pasiaukojimas dėl pačių artimiausių atsisakant asmeninės laimės. Asmenybės gyvenime kažką aukoja arba aukojasi ir tai geriausiai atspindi jų atlikti darbai, kurie kartais gali nulemti žmogaus likimą. Bene įspūdingiausia auka dėl šeimos atsispindi graikų dramaturgo Sofoklio tragedijoje „Antigonė“. Pagrindinė veikėja Antigonė vadovaujasi ne rašytais įstatymais, o žmogiškosiomiss moralės nuostatomis. Ji, nepaisydama Kreono įsakymų, palaidoja savo brolį, taip pasmerkdama save bausmei. Antigonę pražudė meilė savo mirusiam broliui, bet ji to nesigaili ir lieka ištikima sau ir mylimo brolio atminimui. Beatodairiškas pasiaukojimas dėl artimųjų nesvetimas ir lietuvių rašytojams. Vienas iš jų –Juozas Tumas – Vaižgantas, XIX a. pab. rašytojas, neoromantizmo epochos atstovas bei viena tauriausių ir iškiliausių asmenybių Lietuvos istorijoje, išryškinęs nacionalinio charakterio bruožus. Žymiausioje apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ autorius rašo apie baudžiavos ir jos panaikinimo metu nutikusius įvykius aukštaičių kaime. Pagrindinis kūrinio veikėjas – Mykoliukas įkūnija lietuvio bruožus: stiprus, gražus, bet labai nuolankus vyras, kuriam bet koks darbas buvo lengvai įveikiamas. Likimas kaimo darbininkui nepagailėjo sunkumų: Mykoliukas ėjo dvigubą lažą, dirbo ir pono, ir brolio laukuose, todėl visiškai priklausė nuo brolio šeimos norų. Sutikęs savo kelyje kaimo gražuolę Severją, ją pamilsta, bet jis puikiai žino, kad vedybomis sugriautų brolio ir jo vaikų gyvenimą, todėl meilės dainą dainuoja tik savo širdyje: „aš tau pačią saulę atiduosiu, nes tu man skaistesnė užu saulę“. Saverja norėdama pajusti tikrąją meilę, išteka už Rapolo Geišės, taip Mykoliuką pasmerkdama vienatvei. Po mylimosios vestuvių tampa artoju Mykolu, tikru kaimo darbininku- ašvieniu. Autorius, nutapęs pasyvaus ir nuolankaus Mykoliuko paveikslą, kuris gyvena ne ne sau, o, visų pirma, kitiems, sukuria kitokį veikėjo paveikslą lietuvių literatūroje. Vaižganto kūryboje išryškėjusi rezignacija, susitaikymas su savo dalia, tampa nauju humanizmo bruožu. Autorius siekė išaukštinti paprasto kaimo žmogaus tobulumą, todėl neretai yra vadinamas ,,daimančiukų‘‘ ieškotoju. Šiandien žodis „auka“ paprastam piliečiui nesukelia jokio džiaugsmo ir gailesčio, bet žymūs lietuvių rašytojai išaukštino tikrą pasiaukojantį, geraširdį žmogų, kuris dabar neretai vadinamas Don Kichotu. Tad gyvenimas dėl kitų, paaukojant savo asmeninę laimę, parodo žmogaus stiprybę, kuri jį veda sunkiu gyvenimo keliu.
Kita vertus, visuomet atsiranda savanaudžių ir egoistiškų asmenybių, kurie pirmenybę suteikia prasmingo gyvenimo paieškoms ir gyvena tik dėl savęs. Kiekvienas žmogus yra dvilypė asmenybė: visi nori tiek žemiškų, tiek dvasinių dalykų. Dažnai jis negali pasirinkti, kas svarbiau: žemiškas ar dvasinis tobulėjimas, todėl išgyvena vidinę dramą. Šiandien tokie žmonės neretai suserga dvasinėmis ligomis ar depresija. Tokių asmenybių, išgyvenančių vidinę dramą, yra ne tik realiame gyvenime, bet ir literatūroje. Ypač žmogaus siekis nuolat tobulėti ir gyventi prasmingai buvo svarbus apšvietos epochos kūrėjams. J.V.Gėtė – ne išimtis. Šis vokiečių literatūros klasikas ir XVIII a. rašytojas savo filosofinėje tragedijoje „Faustas“ iškėlė problemą: kaip surasti gyvenimo prasmę? Pagrindinis kūrinio veikėjas – pagyvenęs daktaras Faustas. Jis gauna antrą galimybę surasti savo gyvenimo prasmę ir pasirašo sutartų su velniu, kad šis mokslininką vestų pažinimo keliu. Tačiau susidūręs su meilės išbandymu, jis privalo rinktis, taip sukuria savyje vidinį konfliktą. Faustas galėjęs pasirinkti tarp meilės Margaritai ir pažinimo kelionės, pasirenka prasmingo gyvenimo paiešką, tačiau įskaudina Margaritą. Faustas negali gyventi su mergina, nes tai reikštų atsisakymą tobulėti, išsižadėjimą gyvenimo prasmės paieškų. Nors Faustas neištaria sutartųjų žodžių: „Sustok, akimirka, žavinga“ ir laimi dvikovą su velniu. bet gavo unikalią galimybę pasinerti į savęs pažinimo kelionę. Tačiau tokiu poelgiu sugriovė mylimų žmonių gyvenimą ir tapo egoistu ir savanaudžiu. Taigi J.V.Gėtė beveik visą gyvenimą kurtoje dramoje vaizduoja savo tikslų ir pripažinimo siekiančią asmenybę, kuri nesitaikstė su žemiškais malonumais. Dabar dažnas žmogus gyvenime nori pajusti, išbandyti, pamatyti ir išgirsti viską, todėl jis blaškosi, atranda ir praranda, nuolat konfliktuoja su kitais ir savimi. Taigi šiandienos žmogus renkasi savanaudišką gyvenimą, neatsižvelgdamas į jo laukiančius padarinius ir dažnai pamiršdamas atsakomybę.
Apibendrindama galiu pasakyti, jog pats žmogus yra savo gyvenimo kalvis ir renkasi tinkamiausią kelią, kaip jam gyventi. Asmuo, kuris aukoja savo asmeninę laimę ir save patį dėl artimųjų, yra tvirta bei sąžininga asmenybę, kuri nebijo pavojų ir yra pasiruošusi gyvenimą pašvęsti dėl kitų. Tačiau šiandieniniame pasaulyje apstu egoistų ir savanaudžių, kurie naudos, pripažinimo ir gyvenimo prasmės siekia tik sau, taip skaudindami mylimus žmones, kurie nėra to verti. Žmogus yra laisvas bei turi galimybę rinktis, kuo būti: altruistu ar egoistu. Aistė
