Kiekvienas mūsų kiekvieną mielą dieną susiduria su gyvenimo realybe. Ji būna ne tik saldi, meili, tačiau ir skaudi, rūškana bei slegianti. Realybė yra tai su kuo mes susiduriame, tačiau tai ko nematome, o galbūt nepajėgiame pamatyti ir suprasti yra pats gyvenimas, jo prasmė, jo neišblėstantis grožis, supantis mus nuo pirmųjų dienų.
Gėryje yra blogio, o blogyje yra gėrio. Gyvenimas negali būti vien tik žiaurus, visada šalia atsiranda žmogus, daiktas, vietovė ar aplinka, kurie mus pradžiugina, suteikia savotišką palaimos jausmą ir kartu atskleidžia (bent jau parodo) gyvenimo grožį. Sakoma, jog be savo klaidų ir nesėkmių, mes – žmonės nesugebėtumėme suvokti, kas yra laimė, džiaugsmas, pasisekimas. Panašios mintys tinka ir grožio sampratai. Kiekvienas individualiai įsivaizduojame, kas yra tikrasis gyvenimo grožis, tačiau aišku viena, kad nematydami ir nepajusdami savo kailiu likimo žiaurumo, negalėtumėme blaiviai įvertinti paties gyvenimo grožio. Mes neturėtumėme ką lyginti, juk esant dykumoje sunku įsivaizduoti kokio aukščio tam tikras kalnas ar papėdė, kai šalia nėra žmogui artimo ir suprantamo daikto, pavyzdžiui, medžio. Tokias mintis įrodo ir kai kurių žmonių netikėti pasikeitimai. Linas Karalius – anksčiau buvęs populiarios grupės ŽAS atlikėjas, dainininkas. Niekas nebūtų pagalvojęs, kad šis žmogus iš vakarėlių liūto, linksmybių simbolio, skandalisto virs į susikaupusį eilinį žmogelį, atradusį naują savo kelią šiame pasaulyje. O iš literatūrinio konteksto galime paminėti Igno Šeiniaus Kuprelio laimę ir gyvenimo posūkį atradus savo mylimąją Gundę. Gyvenimas taip sudėliotas, kad jame reikia ir žiaurumo, ir laimingų akimirkų be kurių nesuprastumėme, kas aplinkui dedasi.
Trumpalaikės nesėkmės ar nuopoliai negali užgožti gyvenimo grožio, nes vien šie nuopoliai ir pakilimai jau yra gyvenimas, jo grožis ir subtilumas. Ateityje suprasime, jog tie nuopoliai įvyko ne be reikalo ir visas gyvenimas yra persipynęs, sakoma, likimo ironija. Šioje pozicijoje verta paminėti Jurgos Ivanauskaitės istoriją. Žmogaus, kuris susirgęs nepagydoma liga – vėžiu, sugebėjo ir toliau išlikti savimi, sugebėjo aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Ši istorija, kai moteris atranda savyje stiprybės kurti ir tobulinti naujus projektus, kai ji žinodama, jog mirtis jau čia pat, dalija žiniasklaidai optimistiškus ir skatinančius domėtis, gyventi, džiaugtis interviu, supranti, jog iš tiesų šis neišblėstantis grožis nugali žiaurumą, nugali net mirtį ir jos sukeliamas pasekmes. Oscar Wilde romane “Doriano Grėjaus portretas” taip pat atskleidžiamos įdomios gyvenimo ir grožio paralelės.
Grožis išlieka ir po tavęs, ir po tavo minčių, ir po tavo nesėkmių, jis neišblėsta ir niekur nedingsta. Juk fizikos moksle taip pat įrodyta, kad energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, taip ir gyvenimo grožis neišblėsta, išlieka viena ar kita forma. Ir čia kalbu ne vien apie estetinį supratimą, čia svarbus ir vidinis, kurį ne visada ir ne visi sugeba suprasti, pajusti. Juk mirus J. Ivanauskaitei jos padaryti darbai, nuopelnai ir pasiekimai niekur neišgaravo – vieni jų liko artimųjų širdyse, kitais galime džiaugtis nukeliavę į artimiausią knygyną, o ir visa ši istorija, jos viešas demonstravimas taip pat yra savotiškas likimo, gyvenimo grožis. Ironija, kai žmogus pasiekia savo tobulumo, karjeros aukštumas tik pajutęs šalia alsuojančią mirtį ir paskutinėmis savo dienomis parašo nuostabų laišką visai žmonijai. Vienas žmogus yra pasakęs, kad gebėjimas pamatyti grožį yra mūsų moralinio jautrumo pradžia, tad atidžiau pasižiūrėkime į visą tai ir suprasime, jog šis grožis niekur nedingsta.
Gyvenimas yra nuostabus ir gražus vien tuo, kad jis yra. Jis žmones mėto į visas puses, jis vieną kartą žmonėms suteikia žinių, patirties, kitą kartą visą tai atima. Gyvenimas yra žiaurus – parodo mums įvairias tiesas, įvairius savo kampus ir būtent tai yra neišblėstantis gyvenimo grožis, kurį įrodo ne tik žmonės, esantys tarp mūsų, bet ir knygų herojai.
