Senovės Graikijos herojus Achilas buvo, kaip pasakoja legenda, jūros deivės ir paprastojo mirtingojo sūnus.
Tokiems vaikams gresia visokie pavojai. Jaudindamasi dėl jo likimo, motina nusprendė išmaudyti vaiką šventojoje Stikso upėje, nes tai turėjo apsaugoti nuo bet kokių pavojų. Bet panerdama naujagimį į vandenį, ji laikė jį už kulno, kuris liko vandens nepaliestas. Todėl Achilą ir pražudė Pario paleista strėlė, įsmigusi į jo kulną.
Ši legenda visą laiką domino žmones, pagal ją kulno sausgyslė vadinama „Achilo sausgysle”, o posakis „Achilo kulnas” reiškia silpną, lengvai pažeidžiamą vietą, nebūtinai kūno.
Karalius Gordijus Dzeuso šventyklai padovanojo iškilmių vežimą. Prie jo grįžulo buvo pririštas jaučių jungas, bet tokiu sudėtingu mazgu, kad niekas nesugebėjo jo atrišti. Orakulas išpranašavo, kad tas, kuris atriš Gordijaus mazgą, valdys visą pasaulį.
Ir štai Trakijos sostinę užėmė žymiausias senovės laikų užkariautojas Aleksandras Makedonietis. Jaunas karys užėjo į seną šventyklą, pažvelgė į išgarsėjusį mazgą, išsitraukė kardą ir vienu smūgiu jį perkirto. Mes vadiname Gordijaus mazgu bet kokį painų reikalą. „Jis perkirto Gordijaus mazgą”, — sakome apie žmogų, kuris ryžtingai, jėga sprendžia painias problemas.
Graikijoje yra Epiro sritis. Jos valdovas Piras 280 metais prieš Kristaus gimimą kariavo ilgą ir žiaurų karą su Roma. Du kartus jam pavyko pasiekti pergalę, nes jis turėjo kovinius dramblius, o romėnai nemokėjo su jais, kovoti. Tačiau antroji Piro pergalė pareikalavo tiek aukų, kad, kaip pasakojama, jis sušukęs: „Dar viena tokia pergalė, ir aš nebeturėsiu kariuomenės!” Karas baigėsi Piro pralaimėjimu ir atsitraukimu iš Italijos. Žodžiai „Piro pergalė” jau seniai reiškia sėkmę, pasiektą tokia didele kaina, kad pralaimėjimas būtų buvęs ko gero naudingesnis.
„Alfa” – pirmoji graikų abėcėlės raidė, pažyminti „a” garsą. „Omega” – „Ω” raidė – paskutinė graikų abėcėlėje. Biblijos dievas sako: ” Aš – Alfa ir Omega, pradžia ir pabaiga, pirmas ir paskutinis”.
Panašūs pasakymai yra visose kalbose.”Nuo alfos iki omegos ” reiškia „viskas nuo pradžios iki pabaigos”.
Kažkoks garbėtroška Herostratas padegė nuostabią Artemidės šventyklą Efese. Teisme piktadarys aiškino, kad jis norėjęs bet kokiu būdu išgarsėti, įamžinti savo vardą. Neturėdamas kokių nors talentų, jis ir sugalvojo tokį būdą išgarsėti. Teismas paskyrė Herostratui mirties bausmę. Gyventojams buvo uždrausta net minėti jo vardą. Teismas norėjo, kad jo vardas būtų amžinai užmirštas. Tačiau graikų istorikas Teoposupas pažeidė tą draudimą: iš jo būsimosios kartos sužinojo apie baisią Herostrato piktadarystę. Taigi jis pasiekė savo — lapo žinomas. Bet kas iš to? Herostrato vardas yra piktadarybių simbolis.
Kažkur Graikijoje gyveno baisus plėšikas Polipemonas, vadinamas Prokrustu. Jis ne šiaip žudydavo užklydusius į jo valdas žmones. Prokrustas turėjo lovą, į kurią guldydavo sugautuosius. Jei žmogus netilpdavo į lovą, jam nukirsdavo kojas, o jei jis būdavo žemesnio ūgio, jį tempdavo.
Būna atvejų, kai kokį nors meno kūrinį nepaisant sveikos nuovokos bandoma įsprausti į tam tikrus rėmus. Kalbant apie knygą, pavyzdžiui, sakoma: „Norima įsprausti knygos turinį į Prokrusto lovą”.
Senovės graikų legenda pasakoja, kad kadaise gyvenęs karalius Augijas, kuris nepaprastai mėgo arklius: turėjo jų per tris tūkstančius. Bet arklidžių niekas nebuvo kuopęs trisdešimt metų, ir mėšlo susikaupė tiek, kad jau siekė arklidžių lubas.
Laimei pas Augiją stojo tarnauti Heraklis, garsus savo jėga ir sumanumu. Jam karalius liepė išmėžti arklides, nes niekas kitas nebūtų sugebėjęs šio darbo atlikti. Heraklis buvo ne tik labai stiprus, bet ir protingas. Jis nukreipė į arklides upę, kurios srovė greitai išplovė mėšlą.
Graikai manė, kad tai yra vienas iš didžiausių Heraklio žygdarbių, o pasakymą „Augijo arklidės” ėmė vartoti visais atvejais, kai norėdavo pasakyti, kad viskas labai apleista, didžiulė netvarka.
Mes ir dabar dažnai sakome, pavyzdžiui, taip: „Tavo spintoje Augijo arklidė. Jai sutvarkyti reikia Heraklio”.
Vienas iš graikų mitų yra labai įdomus, gražus ir pa-mokantis. Jame pasakojama apie Atėnų architektą, skulptorių, dailininką, išradėją Dedalą ir jo sūnų Ikarą. Kaip pasakojama legendose, Dedalas Kretos saloje pa-statė Minotaurui garsųjį labirintą. Jis davė Kretos karaliaus dukteriai Ariadnei kamuolį siūlų, kurių pagalba didvyris Tesėjas, nukovęs Minotaurą, laimingai išėjo iš labirinto.
Už tai karalius Minosas uždarė Dedalą ir Ikarą į kalėjimą. Tačiau Dedalas pasidarė sau ir sūnui sparnus iš plunksnų, suklijavęs jas vašku. Pasinaudodami tais sparnais, Dedalas ir Ikaras išskrido iš salos. Kai jie skrido virš Egėjo jūros, Ikaras nepaklausė tėvo draudimo, per daug priartėjo prie saulės. Saulė ištirpino vašką, sparnai iširo ir Ikaras nuskendo jūroje.
Ikaro vardas pasidarė bendrinis. Taip vadinamas žmogus — smalsus, ieškantis, drąsiai rizikuojantis, pakylantis virš kasdienybės rūpesčių. O posakis „Ikaro skrydis” vartojamas tada, kai kalbama apie drąsius, rizikingus ieškojimus.
Prometėjas — titanas, galingas senovės graikų mitų herojus. Jam labai buvo gaila žmonių, kurie neturėjo ugnies ir todėl buvo bejėgiai prieš gamtos jėgas. Prometėjas pavogė ugnį iš Olimpo ir perdavė ją žmonėms. Užtai Dzeusas jį žiauriai nubaudė. Titanas buvo prikaltas prie uolos Kaukazo kalnuose, ir kiekvieną dieną milžiniškas erelis lesė jo kepenis. Vėliau Heraklis išvadavo kankinį. Sakydami „Prometėjo kančios”, kalbame ir apie „Prometėjo ugnį”, kai norime apibūdinti kilnumo, didvyriškumo ir talento dvasią.
Senovės žmonės tikėjo, kad praėję metai nuo pasaulio pradžios iki jų gyvenamojo laiko gali būti suskirstyti į tris vienas į kitą nepanašius amžius. Jų gyvenamasis laikotarpis — „geležies amžius” — žiaurus ir kruvinas, prieš jį buvo „vario amžius” — irgi nė kiek ne geresnis, bet dar prieš jį buvo „aukso amžius”. Tuomet žmonės gyveno nerūpestingai, jiems nieko netrūko, jie buvo laimingi. Tuomet nebuvo nei įstatymų, nei karų, nei bado, nei nusikaltimų. Taip rašė senovės poetai: graikas Heziodas, romėnas Ovidijus.
Senovės žmonių naivus tikėjimas „aukso amžiaus” gerove seniai užmirštas, bet žodžius „aukso amžius” mes ir dabar sakome, norėdami išreikšti klestėjimo laikotarpį (kultūros, mokslo, prekybos, verslo ir t.t.).
Graikai sukūrė mitą: nenorėdama tapti dievo Apolono žmona, nimfa Dafna pabėgo nuo jo ir pavirto lauro medeliu. Nuo to laiko šis medelis tapo poezijos ir meno dievo Apolono) medeliu. Lauro šakomis ir vainikais imta apdovanoti pradžioje poezijos, muzikos, o paskui ir sportinių varžybų nugalėtojus. Vėliau taip buvo pagerbiami ir karvedžiai. „Ilsėlis ant laurų” — nustoti siekus naujų laimėjimų, pasilenkinti tuo, kas pasiekta. Pasakymas „Herostrato laurai” turi juodos, piktadariškos šlovės prasmę.
Kažkoks garbėtroška Herostratas, nusprendęs žūtbūt iš-garsėti, padegė šventyklą ir taip pateko į istoriją. Reikia pridurti, kad žodis „laureatas” tiesiogiai susijęs su lotynišku „lauro” pavadinimu.
Taip graikų mitologijoje buvo vadinamos dvi pabaisos, saugojusios Mesinos sąsiaurį, skiriantį Siciliją nuo Apeninų pusiasalio. Išsigelbėti nuo jų buvę beveik neįmanoma — kas išvengdavo Scilės dantų, neišvengiamai pakliūdavo į Charibdės nasrus. Reikia manyti, kad tais vardais graikai vadindavo kažkokius povandeninius rifus, sroves, pavojingus menkiems ir nepatvariems graikų laivams. Tie vardai išliko iki mūsų dienų, ir dabar „Atsidurti tarp Scilės ir Charibdės” reiškia „padėtį be išeities”, kai neabejotina žūtis gresia tuo pat metu ir iš vienos, ir iš kitos pusės.
Atėnus buvo užgriuvusi didelė ir baisi nelaimė: karią per dešimtį metų jie privalėjo nusiųsti į Kretos salą keturiolika gražių merginų ir vaikinų, kurie būdavo atiduodami suėsti pabaisai jaučio galva Minotaurui. Jis gyvenęs labirinte. Tai buvęs statinys su daugybe įėjimų, įvairių perėjimų, ir viskas buvo taip supainiota, kad kiekvienas, patekęs į labirintą, nesurasdavo išėjimo ir ten žūdavo. Bet atsirado narsus jaunuolis Tesėjas, kuris nusprendė nusikratyti tos nelaimės. Jį buvo įsimylėjusi Kretos karaliaus duktė Ariadnė, kuri davė jam stebuklingų siūlų kamuolį. Tesėjas pririšo siūlo galą prie įėjimo ir, vyniodamas kamuolį, įėjo į labirintą. Ten jis surado Minotaurą, jį nukovė ir, eidamas pagal siūlą, sėkmingai grįžo.
Todėl „Ariadnės siūlu” vadinama bet kokia priemonė, padedanti išspręsti painų uždavinį, išeiti iš keblios padėties.
Nemezide graikai vadino keršto ir baudžiančio teisėtumo deivę. Ji buvo vaizduojama kaip moteris, turinti rankose vairą ir kalaviją, kaip deivė, visur esanti ir baudžianti. Šiais laikas žodis „Nemezidė” pakeičia žodžius „teisingas atpildas, vykdomas pagal valstybės įstatymus”.
Kai jūs išgirstate žodį „sfinksas”, įsivaizduojate senovės Egipto skulptūras, vaizduojančias pusiau žmones, pusiau liūtus, oriai gulinčius ant pjedestalų. Tų statulų veidai pažymėti paslaptinga ramybe. Atrodo, kad iš to kilo ir pasakymas „sfinkso mįslė”.
Bet yra ne taip. Graikų legendos pasakoja, kad sfinksas buvo pabaisa moters veidu, kūnas buvo šuns, letenos liūto ir plėšraus paukščio sparnai. Pabaisa buvo įsikūrusi ant uolos prie Tėbų vartų ir kiekvienam praeiviui užmindavo mįslę: „Kas ryte vaikšo keturiomis, dieną dviem,vakare trimis kojomis?”. Tuos, kurie neįmindavo mįslės, pabaisa iš karto nužudydavo.
Iš visų žmonių tik Tėbų karaliaus sūnus Edipas atsakė teisingai: „Žmogus vaikystėje šliaužioja keturiomis, paskui vaikšto dviem kojomis, senatvėje vaikšto pasiramsčiuodamas lazda”. Įtūžęs sfinksas šoko nuo uolos į jūrą ir žuvo.
Daug šimtmečių žodžiu „sfinksas” vadinami paslaptingi,nesuprantami žmonės, o „sfinkso mįslė” reiškia bet kokį labai sunkų uždavinį.
Senovės žydai turėjo savotišką religinį paprotį, kuris vadinosi „azazel”, arba „atpirkimo ožys”. Kartą per metus specialiai tam skirtą dieną susirinkdavo žmonės: vieną ožį iškilmingai paaukodavo Dievui, o kitą iškilmingai išvarydavo į dykumą, prieš tai uždėję ant jo rankas, tai yra prisilietę prie jo. Buvo manoma, kad tokiu būdu visos tautos nuodėmės pereis į išvaromą ožį, ir jis nusineš jas su savimi.
Šį paprotį žino daugelis tautų. Taip perkeltine prasme vadinamas žmogus, kenčiantis už svetimus poelgius, priverstas atsiteisti už kitų nuodėmes.
