Tėvynė – gimtoji šalis, vieta, kurioje gimėme ir augome. Tai – aplinka, labai svarbi visame
mūsų gyvenime. Dažniausiai žmogų su Tėvyne sieja ne tik būsto ir darbo poreikis, bet ir tam tikri
jausmai. Mylintiems savo Tėvynę patriotams ji yra tarsi motinos įasmeninimas. Kita vertus,
globalėjančioje visuomenėje ši samprata nyksta, o žmonėms gera ten, kur didesnis uždarbis.
Tačiau tiek istorija, tiek mano pačios patirtis teigia, jog iš tiesų gera ten, kur Tėvynė. Kodėl taip
yra?
Visų pirma, meilę Tėvynei skatina jos istorija, didinga praeitis. Savo tautos istorija žmogui
dažnai aktualesnė ir įdomesnė nei svetima, todėl sukelia šiltus jausmus. XIX amžiuje tautiškumą
lietuviams padėjo suprasti romantizuota Simono Daukanto Lietuvos istorija. Knygoje aprašoma
didinga Lietuvos praeitis paskatino lietuvius suvokti savo gilias ir garbingas šaknis, ugdė
patriotizmą. Tėvynę kaip esminę vertybę žmogui teigė Justinas Marcinkevičius savo poetinėje
dramoje „Mažvydas“. Pagrindinis veikėjas Martynas Mažvydas gyvenimą Prūsijoje grindžia tik
pareiga, vis ilgisi Lietuvos. Taigi už Tėvynės ribų jam sunku, o gera – tik Lietuvoje. Šis istorinės
asmenybės paveikslas mums parodo, jog jau XVI amžiuje lietuviams buvo brangi jų Tėvynė, ir
skatina tęsti patriotiškumo tradicijas. Vadinasi, žmogui gera Tėvynėje, nes didinga tautos istorija
jame žadina patriotišką dvasią.
Kita vertus, žmogų su Tėvyne sieja ir kasdieniškesni dalykai. Tai – namų, savos vietos
jausmas. Namai, kuriuose žmogus auga, visą gyvenimą lieka ypatingi. Net prisiminimuose apie
juos galima rasti vidinę ramybę, kaip kad nutiko Vytauto Mačernio „Vizijų“ lyriniam subjektui.
Iš gimtojo kaimo išvykęs į miestą, jis jautėsi nesaugus pasimetęs; nurimdavo tik prisiminęs
vaikystės sodybą. Kai žmogus emigruoja ar yra priverstas palikti Tėvynę, šioji jam tampa namų
sinonimu. Užsienio valstybė – tik pilkas, svetimas miestas, o ramybė randama tik gimtųjų namų –
Tėvynės – vizijose. Panašią būseną išgyveno Antano Škėmos romano „Balta drobulė“ veikėjas
Antanas Garšva. Nors JAV jis gyveno monotoniškoje rutinoje, bet neramūs Lietuvos
prisiminimai darė jį laimingesnį. Taigi žmogui gera Tėvynėje, nes ji jam yra namai.
Galiausiai, Tėvynė savo vaikams įkūnija ne tik harmoniją, bet ir laisvę. Žmogus iš
prigimties yra laisvas – taip skelbiama demokratinių šalių konstitucijose. Deja, toli gražu ne
visais laikais buvo laikomasi šios nuostatos. Vergija, baudžiava – baisios visuomenės santvarkos,
varžiusios asmenį. Tačiau žmogus visada troško laisvės. Nuo XIX amžiaus ištisos tautos pradėjo
dėl jos kovoti. Remdamosi savo gyvenamomis žemėmis, Tėvyne, nedidelės Europos tautos siekė
išsilaisvinti iš didžiųjų imperijų. Daugelis lietuvių bajorų savo Tėvyne laikė Abiejų Tautų
Respubliką, todėl norėjo atkurti būtent šią valstybę. 1944–1953 metų Laisvės kovose Lietuvos
partizanai siekė atkurti jau nepriklausomos Lietuvos valstybę, kurioje buvo įpratę gyventi. Taigi
nesvarbu, kur ir kokia yra žmogaus Tėvynė, ji jam siejasi su laisve, nes tik laisvas žmogus yra
išties laimingas.
Vadinasi, Tėvynė žmogui labai svarbi. Tautos, valstybės istorija įkvepia patriotišką dvasią,
o patriotai savo Tėvynę myli, jiems ten gera. Gimtąją šalį palikusiam žmogui Tėvynė glaudžiai
siejasi su namais. Galiausiai, vien pats Tėvynės vardas reiškia žmogui harmoniją, vidinę ramybę.
Taigi Tėvynė visais savo pavidalais – aplinkos, minties ir žodžio – padeda žmogui jaustis gerai.
Medžiaga apmąstyta, samprotaujama logiškai, tik derėtų atkreipti dėmesį ir į teksto
mikrostruktūrą (pvz., kokią reikšmę kuria jungtukai).
