Tapimas disidentu
Jūs užaugote sovietams lojalioje šeimoje, tačiau susiformavote kaip disidentas. Jūsų atvejis nebuvo
vienintelis. Galime prisiminti Štromą. Kaip manote, kodėl taip nutiko, kad Jūs tapote disidentu?
Lietuvoje tikrai buvo du tokie atvejai: Štromo ir mano. Bet Rusijoje arba Lenkijoje tokių atvejų, be
abejo, yra buvę ir daugiau. Šeimos, kokiose užaugome mudu su Štromu, tais laikais ir pagal tuos
standartus, kaip dabar sakoma, buvo elitinės. Jose buvo neblogos buitinės sąlygos (nors dabar dažna
šeima gyvena daug prabangiau), neblogos bibliotekos, platūs ryšiai ir kartu – platesnis akiratis.
Bet tai buvo vis tiek sovietams lojalios šeimos…
Tuo mes ir skyrėmės, jau ankstyvoje vaikystėje ir jaunystėje, nuo daugumos Lietuvos žmonių. Kaip
kiti suvokė sovietų valdžią? Tai svetimas baubas, slegiantis, pavojingas, prie kurio, nori nenori,
tenka prisitaikyti. Mums taip neatrodė. Atrodė, kad pasaulis, apskritai, yra geras, teisingas, jį galbūt
dar reikia kiek pagerinti, bet tai visai įmanoma. Ir mums teks tuo užsiimti.
Paauglystėje Jūs tikėjote sovietiniais idealais?
Taip. Maždaug ligi devyniolikos metų. Štromas, kiek žinau, ligi dvidešimties dvejų. Kada įgyji
gyvenimo patirties ir pamatai, kad tas pasaulis visiškai nėra nei geras, nei teisingas, ir kad jo
pagerinti legaliais būdais neįmanoma, tai yra didžiulis psichologinis smūgis. Ir jis labai stiprina
disidentines nuotaikas. Jautiesi žiauriai apgautas, atsiranda net keršto jausmai.
O tai buvo staigus praregėjimas ar laipsniškas?
Paprastai visada sakau, kad praregėjau 1956 – ųjų metų lapkričio 4 dieną, kada buvo žiauriai
užgniaužta Vengrijos revoliucija, kuriai aš simpatizavau, nes maniau, kad tai yra socializmo
taisymas. Jos užgniaužimas parodė, kad socializmo pataisyti neįmanoma, kad jis gali tiktai subyrėti.
Tą dieną laikau savo politinio gimimo diena. Štromui tai buvo diena, kada buvo paskelbta, jog
vadinamoji „gydytojų byla“ yra Stalino sufabrikuotas dalykas – iš tikrųjų gydytojai, kuriuos kaltino
Kremliaus vadų nuodijimu, yra nekalti ir turi būti paleisti. Tai buvo truputį anksčiau, 1953 metų
balandžio mėnesį. Nepaisant to staigaus lūžio, kuris įvyko ir man, ir Štromui per vieną dieną, be
abejo, buvo ir tam tikras laipsniškas brendimas.
Bet kartu buvo ir knygos, būtent tai, ką minėjote – platesnis akiratis, ar ne?
